Referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje artėja. Daugėja ir agitacijos, raginančios ateiti ir balsuoti “už”. Kokius argumentus dėsto popžvaigždė Marijus Mikutavičius?
Pramogų verslo, kultūros žmonės, kiti žinomi veikėjai lyg ir remia Lietuvos narystę ES, bet kaip užtikrinti, kad jie ateitų balsuoti? Kaip manai, kiek jų tikrai balsuos? Ir apskritai - kodėl šįkart reikėtų balsuoti?
Nieko, žinoma, neužtikrinsime. “Kūrybentija”, inteligentija ir “pramogininkai” dažnai būna tiek pat tingūs visokių referendumų atžvilgiu, kaip ir asocialūs asmenys. Tačiau pastaruoju metu šiuose sluoksniuose aš pastebiu tam tikrą pilietinių jausmų suaktyvėjimą. Daugelis pažįstamų tikrai pasiryžę eiti balsuoti ir, žinoma, už ES. Tiesą sakant, Europos įvaizdis ir ekonominiai pasiekimai daugeliui kur kas aiškesni nei atskiri mūsų Vyriausybės planai tvarkyti tą ar kitą sritį. Europa yra aiškus kokybės ženklas ir daugelį tai veikia kaip magnetas.
Kokios naudos pats tikiesi Lietuvai įstojus į elitinį Europos valstybių klubą?
Aš nesitikiu jokios asmeninės konkrečios naudos. Tikiuosi visuotinio mūsų valstybės sužydėjimo - tai teigiamai atsilieps visiems. Pagaliau Lietuvos situacija tokia, kad mes turime prie ko nors šlietis. Mums niekada nesisekė likti nuošalėje ir, ko gero, nepasiseks. Mes kaip akmuo ant kelio, kurį praeidamas vis tiek kas nors paspirs. Vadinasi, reikia ieškoti tinkamos kompanijos. Nežinau, kaip kiti, bet man mieliau kad ir pasipūtusi Vakarų Europa nei kokia nors artima, bet chuliganiška Baltarusija.
Kaip manai, kodėl nemaža dalis lietuvių bijo ES?
Savaitgalį buvau kaime. Kirtome mišką ir prie “samanės” butelio daug apie tai vapėjome su vietiniais. Susidarė įspūdis, jog jie ne tiek bijo ES, kiek jaučiasi įskaudinti mūsų valdžios ir todėl linkę jai keršyti. Žmonės jaučiasi apgauti. Žmonės jaučiasi apvogti. Ir jų niekas dėl to neatsiprašė. Jie įsitikinę, kad niekas niekada nepaiso jų interesų, o prisimena tik tada, kai jie reikalingi. Referendumas dėl ES jiems asocijuojasi su dar viena apgavyste. O tada jie ir sako - “špygą jums, kelioliktą kartą mūsų neapgausit”. Visi žinome, kaip sunku įskaudintą žmogų palenkti į savo pusę.
Antra man pasirodžiusi problema - rajonuose nevykdoma jokia agresyvi agitacija už ES. Tie nusmurgę plakatai miestelių afišose - niekas. Prezidentinė kampanija buvo kur kas aktyvesnė. Intelektualūs pokalbiai televizijose jų nepasiekia. Juolab kad ten dažnai diskutuoja tie, kurie kaimo žmogui jau seniai nekelia pasitikėjimo.
Mūsų bus jau ne kokie trys milijonai, o beveik pusė milijardo europiečių. Ar nepasimesime, ar netapsime dar labiau vienas kitam svetimi?
Nieko nepadarysi. Sąvoka “tauta” jau dabar reiškia ne tai, ką ji reiškė praėjusio amžiaus pradžioje. Statydamas vienoje vietoje, kažką prarandi kitoje ir išspręsdamas vienas problemas, visuomet prigamini naujų. Žinot, čia kaip žmonos priekaištai vyrui, kad jis daug dirbdamas neranda laiko šeimai. Puiku, bet juk jis dirba dėl tos pačios šeimos, tiesa?
Teigiama, kad pagal pragyvenimo lygį Lietuva atsilikusi nuo daugumos ES šalių keliais dešimtmečiais, ar su tuo sutinki? Kurioje sferoje esame labiausiai atsilikę, o kurioje - nuėję toliausiai?
Tegul į tai atsako Algirdas Brazauskas (juokiasi). Žinoma, mes atsilikę, nors nesutinku, kad beviltiškai. Manau, didžiausia problema - mūsų mentalitetas ir lėtoka valstietiška pasaulėžiūra. Mes pakankamai apsišvietę ir išprusę, tačiau turime išmokti būti pragmatiškesni. Kažkur skaičiau sociologinius tyrimus, kur eilės tvarka reikėjo sudėlioti prioritetus. Lietuviai pagrindiniu faktoriumi iškėlė darbštumą, o vakariečiai pirmumą skyrė kūrybiškumui. Beje, estai - taip pat. Ko gero, tai reiškia, kad mes į daugelį dalykų dar žiūrime iš kažkokio baudžiauninko pozicijų. T.y. daug ariu, vadinasi, bus rezultatas. Kaip rodo runkelių augintojų piketai, tai ne visada tiesa.
Kuri Lietuvos pramogų verslo sritis labiausiai europietiška - klubai, koncertų organizavimas, atlikėjų lygis ar kas nors kita?
Europietiško čia nėra nieko, išskyrus probritiškas aludes ir Vakarų gamybos prožektorius bei garso įrangą. Kita vertus, ta Europa plati ir nežinai, į kurią lygiuotis. Sakykim, savo technokratija, progresyvumu ir šiuolaikiškumu jau dabar Vilnius atrodo įspūdingiau nei koks Dublinas, o palyginti su Paryžiumi ar Londonu - tykus užutekis.
Pramogų verslo srityje mes apskritai niekas. Mus toli lenkia ta pati Rusija ir jos pavyzdys rodo, kad norint atgaivinti pramogų verslą visai nereikia būti ES nare. Reikia pinigų ir galvų bent dešimt kartų daugiau, nei šiuo metu yra Lietuvoje. Mes - maža šalis ir užsienietiškos apimtys tegali kelti pavydą, tačiau tai nepasiekiama arba pasiekiama tik retkarčiais. Kita vertus, ar tai būtinai reikalinga. Visada būsime mažesni, na ir kas. Mes juk neleidžiame į Marsą kosminių laivų, tačiau argi mums nepakanka skraidyti lėktuvais?
Ar gali įsivaizduoti save vedantį renginius ar rašantį straipsnius kitoje Europos valstybėje? Kurioje srityje laikytum save pajėgiu sėkmingai konkuruoti su kolegomis iš ES šalių?
Tikrai žinau, kad neišeis konkuruoti geidžiamiausio jaunikio srityje (juokiasi). Nemanau, kad galėčiau ten būti “superstaras”. Man jau per trisdešimt ir aš bet kuriuo atveju nesu iš jų “chebros”. Su laiku to gali siekti mūsų jaunimas ir tikiu, kad ateis laikas ir taip bus.
Tačiau yra daugybė kitų sričių, kur galima pritaikyti savo įdirbį ir patirtį. Juk lietuviai ten, kaip ir kitos tautos, taip pat sėkmingai pristato spektaklius, koncertuoja mūsų orkestrai ir instrumentalistai, žurnalistai rengia medžiagas užsienio informacinėms agentūroms, kinematografininkai (kad ir kiek jų negausu) dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir tampa laureatais.
Mano atveju, manau, tas pats. Vienintelis barjeras tiek rašant rašinius, tiek vedant renginius gali būti nepakankamas užsienio kalbos valdymas, bet tai lengvai pataisoma, jeigu nori būti pirmuoju. Žinoma, tai labai ambicinga ir sau tokio tikslo nekelčiau. Tačiau pritaikyti save gali visur. Tiesiog tai tas pats, jei niekur nežinomas ateitum pirmą kartą darbintis. Kur nors tave pavarys velniop, o kur nors tu būsi reikalingas.
Kurie Lietuvos muzikantai, dainininkai jau dabar galėtų koncertuoti Europos klubuose, o kurie - koncertų salėse ar stadionuose ?
Muzika - tas pats verslas. Norint parduoti mūsiškį ten, reikia pradinio kapitalo, kurio mes neturime, ar asmeninių svarių pažinčių, kurių mes šioje srityje neturime taip pat. Naivu įsivaizduoti, kad koks Briuselis laukia nesulaukia mūsų atlikėjų. Tačiau mes, be jokios abejonės, turime gabių žmonių ir su laiku, augant valstybių tarpusavio ryšiams, aiškiai turėsime ką nors, kas karaliaus jų radijo stočių topuose. Pirmasis desantas bus Rytis Cicinas.
Kaip manai, ar sumažės Lietuvoje Rusijos radijo stočių ir šios muzikos gerbėjų Lietuvai tapus ES nare?
Esu įsitikinęs, kad po kokių penkiolikos metų jų nebeliks. Nebent prezidentu ilgainiui išsirinktume Borisovą ar Uspaskichą (juokiasi).
Tradicinis klausimas, kas bus, jei sužlugs gegužės referendumas?
Bus rengiamas naujas, cha cha. Tiesiog ilgiau lauksime eilėje prie “barankų”. Taip pat bus dar didesnis skilimas tautoje. Prakutusieji keiks kaimiečius, o šie - visą pasaulį. Tikrai žinau, ko nebus. Nebus nė trupučio geriau...
www.uzeuropa.lt
