Jeigu šiuo metu šviečia skaisti saulė ir nereikia vilkėti striukės, tai galime pasveikinti antrą šiltą šios vasaros dieną. Tačiau pajūryje vis tiek daugiau matyti baltų kaip sūris, o ne rudų kaip šokoladas kūnų. Saulė veja vasarą į antrą pusę taip ir neleidusi dorai pasivolioti karštame pliažų smėlyje.
Tačiau ir po apsiniaukusiu dangumi prie jūros - ne tuščia. Vaikštinėja reti poilsiautojai, klausydamiesi, kaip čia gražiai darbuojasi vandenų valdovas Bangpūtys, pūsdamas į krantą baltas putotas bangas. Bent jūros ošimo prisiminimus parsiveš vilniečiai. Jų daugiausiai sutikome paplūdimiuose darganotą liepos dieną.
Sėdėsime iki vakaro
Lietus čaižė veidus, bangos talžė nugaras, tačiau porelė nė nemanė trauktis iš jūros. Tai Karklės paplūdimyje ištverminga porelė iš Vilniaus - Virginijus su dukterimi Gaja. Mama Danutė tuo metu stovėjo po karklų krūmu ir taip pat džiaugėsi Karklininkais.
„Norėtume saulės, bet ką padarysi, kad tokia vasara. Kai mes esame iš toli, mums jūra visokiu - šventė. Praleisime čia dieną, ir visą savaitę bus saulėta nuotaika. Be to, man Klaipėda - „Švyturio“ šalis! Geriu tik „Švyturio“ alų, laimėjau štai gerą rankšluostį. Ir daugiau prizų esu laimėjęs. Gerų dienų klaipėdiečiams! Ypač aludariams!“, - linkėjo Virginijus.
Iš Plungės - į pajūrį
„Plungėje turėjome reikalų. Kaip neatvažiuosi iki jūros! Mes jau Plungėje jūros kvapą jautėme, neatsispiriame jos traukai. Lyja, debesys - ką padarysi. Vis tiek esame prie jūros, visa šeima brisime į bangas, nuovargį nuskalausime. Neleisime nuotaikai apsiniaukti,“- kalbėjo vilnietė Dalia Gibėžienė.
Jūra yra mūsų
Iš Radviliškio atvykęs Paulius žvaliai žingsniavo pajūriu, žaidė kamuoliu ir lietui krapnojant švytėjo puikia nuotaika. Pakalbintas, ar nepyksta ant Bangpūčio, kuris tik jūrų vandenis pučia, o debesų nenupučia, atsakė: „Myliu debesis, lietus mielas, nes ne giedras dangus svarbiausia. Svarbiausia, kad jūra - mūsų! Mes ją turime savo. Niekam ne ačiū. Atvažiuoju kada noriu, vaikštinėju, kiek noriu, maudausi, kada patinka. Karklininkuose bet koks oras - geriausios atostogos“.
Į taikinį – strėlės
Karklininkuose iš tolo matoma plazdanti stovyklavietės vėliava, o senovinė lentų tvora riboja palapinių gyvenvietę. Už stalo sėdėjo žavus jaunimas. Kas tokie?
„O! Mes esame indėnai. Va, tuoj šaudysime iš lanko“,- baigdamas drožti aštrią strėlę atsakė drąsiausiasis. Netrukus į nusižiūrėtą taikinį ėmė lėkti „plunksnuotos“ strėlės.
Lygesniu dirvono plotu rieda ką tik iš draugų rankų paleistas dviratis. Pasigirdo džiaugsmingi „Valio!“ Žmogus pirmą kartą vienas dviračio sėdi! Tolėliau ant žalios žolės dar nenudžiūvusiais dažais švietė didelis ryškus piešinys. Tai esąs pirmasis pasaulio žmogus - kokį jį įsivaizduoja grupelė mažųjų dailininkų.
Taip susipažinome su stovyklaujančiais vilniečiais iš palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro, kurio nuolatinė būstinė - Viršuliškėse. Iš strėlių šaudė Donatas, pirmą kartą dviračiu važiavo Dominykas, o vežimėlyje globojama Kamilė pati papasakojo apie nupieštą pirmąjį žmogų. Dvidešimt trys stovyklautojai visą šią savaitę ne tik džiaugsis gaiviu pajūrio oru, bet ir tobulės dvasiškai.
„Mokomės mažuose dalykuose atrasti dideles vertybes. Mūsų šūkis: „Gyventi ir švęsti!“ Visiškai nesvarbu, saulėta ar debesuota stovyklos padangė. Jūros ošimas ir palapinėse girdėti“,- sakė stovyklautojų vadovai Aina ir Ričardas.
Šilta, bet pavojinga
Pustuščiai visi Klaipėdos paplūdimiai. Rūškanai nusiteikę alučio palapinių prekiautojai. Neina biznis. Na, o gelbėtojams vis tiek darbo yra: drungnos bangos vilioja pasiteškenti vilnyse. Tačiau audringa jūra greitai gali neatsargiuosius pasiglemžti. Bėginėja gelbėtojai pakrante ir per garsintuvą šaukia: „Maudytis draudžiama! Jūros srovės neša gilyn!“
Atsargumas prie jūros - būtinas. Geriau vienos apsiniaukusios atostogos, negu apsiniaukęs gyvenimas dėl neatsargaus elgesio vandenyje.
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
