Per 1991 metų sausio įvykius Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį viešumoje turėjo pakeisti antrininkas, rašo dienraštis "Respublika".
Parlamento Apsaugos skyriaus pareigūnai dublerį tuometiniam Lietuvos lyderiui rado, kad šis, prasidėjus Aukščiausiosios Tarybos (AT) šturmui, galėtų pasitraukti į saugia vietą. Tačiau antrininkui savo pareigų imtis neteko - V.Landsbergis buvo pasiryžęs nesitraukti iš įvykių sūkurio.
Sustiprinti AT apsaugą buvo nuspręsta jau 1990 metų gruodžio pradžioje, kai buvo gauta informacijos apie galimus Vilniuje dislokuotų kariškių veiksmus. Parlamente buvo sukurtas gynybos štabas, kuriam vadovavo AT pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka.
Vienas svarbiausių štabo tikslų buvo užtikrinti ne tik AT pastato, bet ir Parlamento vadovybės apsaugą.
Kaip dienraščiui pasakojo tuometinis AT Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas, kai kurie dėl savo gyvybės įsibaiminę deputatai gavo naujus pasus ir valstybinius numerius automobiliams.
"Žinoma, visų 140 nebuvo įmanoma apsaugoti", - tikino pašnekovas.
Siekiant užtikrinti tuometinio valstybės vadovo V.Landsbergio saugumą, buvo imtasi net neįprastų priemonių.
A.Skučas sakė dabar jau nepamenąs, kam kilo mintis rasti dublerį AT pirmininkui. Jo toli ieškoti nereikėjo - pakako pasižvalgyti į apsaugos pareigūnus.
"Prietemoje žmogus kitą asmenį gali priminti vien iš eisenos. Juo labiau kad dubleris ir vizualiai buvo šiek tiek panašus į V.Landsbergį. Dienos šviesoje prieš televizijos kameras būtų sunkiau apsimesti, o prietemoje pakanka atitinkamos aprangos ir manierų", - teigė A.Skučas.
Anot A.Skučo, dubleris įvykių sūkuryje turėjo pasirodyti, jei Sausio 13-osios naktį būtų prasidėjęs AT pastato šturmas. Į demonstratyviai pastatą paliekantį antrininką turėjo nukrypti specialiųjų tarnybų dėmesys. V.Landsbergis tuo metu būtų galėjęs nepastebimai pasitraukti į saugią vietą.
Tačiau pats AT pirmininkas tokį sumanymą vertino skeptiškai - jis tvirtino iš Parlamento pastato nesitrauksiąs iki galo. Panašų pasiryžimą demonstravo daugelis deputatų.
Antrininkus, pasak A.Skučo, turėjo ir iki šiol turi ne vienos valstybės vadovas. Pavyzdžiui, buvo kalbama, kad buvęs Irako diktatorius Sadamas Huseinas naudojosi net keturių dublerių paslaugomis. Tačiau Lietuvoje tokios praktikos nebūta nei prieš Antrąjį pasaulinį karą, nei sovietmečiu.
Paties AT pastato saugumui užtikrinti buvo imamasi kur kas paprastesnių priemonių.
Privažiavimai prie Parlamento buvo užtverti autobusais, langai uždengti maišais su smėliu ir metalinėmis plokštėmis, vėliau buvo atvežta statybinių medžiagų.
Pirmasis pastato aukštas buvo užminuotas, kad prasidėjus šturmui būtų galima iš karto susprogdinti laiptus ir neleisti kariškiams pakilti į antrą aukštą. Siekiant apsaugoti ryšio ir televizijos antenas, minos bei vielų užtvaros buvo dėliojamos ir ant stogo.
Buvo rengiamasi ir rūmų šturmui iš viršaus, jei rusų kareiviai būtų atskraidinti sraigtasparniais ir nuleisti ant Parlamento stogo. Viena originalesnių gynybos nuo tokio puolimo priemonių buvo elektra. Ant stogo buvo suklotos grotos iš armatūros, prie jų pasiruošta prijungti elektros srovę. Kad laidumas būtų geresnis, ketinta stogą užlieti vandeniu iš priešgaisrinių žarnų.
Po Sausio 13-osios pareigūnai ruošė ir Molotovo kokteilius (butelius su padegamuoju skysčiu).
"Ėmėmės visko, kas buvo po ranka", - sakė A.Skučas.
Anot pašnekovo, susiklosčiusi situacija pareigūnams buvo netikėta, nes iki tol niekam neteko ką nors panašaus patirti ne per pratybas kariuomenėje, o realiame gyvenime.
"Kurdami apsaugos strategiją, rėmėmės patarimais ir nuojauta. Vadovėlius skaityti nebuvo laiko. Be to, kad sugalvotum langus uždengti smėlio pripildytais maišais, pakanka paprasčiausios logikos. Manau, kad sėkmingą gynybą lėmė ne mūsų pastangos, o kiti faktoriai. Pavyzdžiui, neseni įvykiai Gruzijoje, kur neišvengta aukų", - sakė tuometinis Parlamento Apsaugos skyriaus vadovas.
1991 metų pradžioje AT Apsaugos skyriuje dirbo 100-115 žmonių, jiems padėjo savanoriai iš Vilniaus ir Kauno.
A.Skučas abejojo, ar per šturmą jiems būtų pasisekę apginti Parlamentą.
"Vargu ar būtume galėję priešintis ilgiau nei valandą. Stokojome net ginklų. Prie šautuvų rikiavosi eilės. Taktika buvo tokia: jei tave nušaus, aš perimsiu šautuvą. Kam to reikėjo? Kad nebūtų kaip 1940-aisiais, kad būtų parodytas tam tikras pasipriešinimas", - dėstė pašnekovas.
Specialių priemonių buvo imtasi ir saugant tuometinį užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą. Augant įtampai, Vyriausybė sausio 11-ąją diplomatijos vadovui nurodė išvykti į užsienį. Iš karto išvykęs A.Saudargas apsistojo Varšuvoje.
Kaip antradienį iš Seimo tribūnos pasakojo tuometinis ministras, pasaulis laukė karo, tačiau ne Lietuvoje, o Persų įlankoje. Baltijos valstybių likimas užsieniui esą tebuvo Sovietų Sąjungos vidaus problema, grėsmė Michailo Gorbačiovo "perestroikai".
"Aukštam Europos Sąjungos pareigūnui teko aiškinti, kad Aleksandro Nevzorovo platinama Sovietų Sąjungos propaganda yra melas. Didelės valstybės užsienio reikalų ministras tiesmukai klausė: "Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės?" - prisiminė buvęs ministras.
Pasak A.Saudargo, teko paaiškinti, kad mūsų piliečiai rinkimuose balsavo už Sąjūdį, kuris pažadėjo atkurti nepriklausomą valstybę.
"Parlamentas tai įvykdė, o piliečiai dabar ji gina nuo brutalios agresijos. Žurnalistai smalsavo, kurioje šalyje įsikurs Vyriausybė emigracijoje. Buvo proga atkreipti pasaulio dėmesį, kad Vyriausybė emigracijoje bus steigiama tiktai tuo atveju, jei nebegalės veikti Parlamentas ir Vyriausybė", - pasakojo ministras.
BNS
