Staigus valdančiosios Pilietinės demokratijos partijos (PDP) posūkis į Centro sąjungos atkūrimą iš pažiūros galėtų stebinti. Vos prieš trejus metus kūrę Darbo partiją, dar tiktai šių metų pavasarį – Pilietinės demokratijos partiją, šiandien tie patys žmonės jau svarsto trečios partijos įkūrimą. Nespėjus aiškiai apsibrėžti savo ideologinių pagrindų, kuriami vis nauji ir nauji politiniai dariniai.
Kita vertus, šiuo metu jau gyvuoja ir daugmaž sėkmingai veikia dvi centro ideologiją deklaruojančios partijos: Vilniaus mero A. Zuoko vadovaujama Liberalų ir centro sąjunga (LCS) bei prof. R. Ozolo vadovaujama Nacionalinė centro partija (NCP).
Dar įdomiau, jog siūloma kurti naują politinį bloką su perspektyva į vieningą politinę partiją, susijungiant su tradicinės Centro sąjungos branduoliu – šiandienine NCP.
Ši tendencija Lietuvoje jau turi tam tikrą tradiciją. 2001 m. iš Lietuvos komunistų partijos (LKP) išsivysčiusi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) susijungia su tradicine Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), perimdama jos vardą ir taip savotiškai atsižegnodama nuo savojo komunistinio paveldo, kartu išlaikydama visą jo turinį. 2004 m. žiniasklaidoje pasirodo skandalingi pranešimai: R. Pakso įkurta Liberalų demokratų partija (LDP) jungiasi su tradicine Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS). Ši idėja taip ir liko fikcija, tačiau pats jos iškėlimas aiškiai atspindi bendrą Lietuvos politinio gyvenimo dėsningumą. Dviejų ekspremjerų – K. Prunskienės ir G. Vagnoriaus – partinės rokiruotės bei transformacijos taip pat vargiai laikytinos atsitiktiniais sutapimais. Moterų partijos virsmas Naujosios demokratijos partija, susijungimas su Valstiečių sąjunga ir galiausiai – perėjimas prie tradicinio Valstiečių liaudininkų sąjungos vardo – aiškiai rodo šio dėsningumo tąsą. Galiausiai – nuo Tėvynės sąjungos atsiskyrusios Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos mėginimai jungtis su krikščionimis demokratais ir dalinis jų vardo perėmimas tarsi užbaigia visą imituojamų tradicinių partijų spektrą.
Šiame kontekste PDP ketinimai transformuotis į Centro sąjungą – visiškai dėsningi ir suprantami. Nekelia nuostabos ir tai, jog Lietuvoje siekiant atkurti vieningą ir stiprų centro judėjimą, svarstoma galimybė sugrįžti prie jo šaknų. Tai – kur kas nuoseklesnis ir garbingesnis žingsnis, negu palikti jas už borto. Visas šios idėjos paradoksas glūdi kitur.
Absoliuti stambiųjų parlamentinių partijų dauguma turi kiekybinę jėgą, tačiau stokoja aiškaus ideologinio tapatumo ir kokybinių pagrindų. Už parlamentinių rinkimų borto liekančios partijos niekinamai vadinamos „marginalinėmis“, tačiau kartu turi tai, ko neturi politinis „elitas“. Ir svarbiausia, jog šis „elitas“ vis aiškiau suvokia savo padėtį. Iš čia ir kyla siekiai perimti smulkesniųjų ideologinių partijų nišą bei vardą. Kai kurios šių pastarųjų partijų savo įtaka neprilygsta „didiesiems broliams“ – kaip socialdemokratai susijungimo išvakarėse, kitos išvis neturi nė vieno parlamentinio mandato – kaip tautininkai, krikščionys demokratai bei nacionaliniai centristai. Susibūrusios idėjiniu pagrindu, šios partijos stokoja grobuoniško pragmatizmo ir jau vien dėl to – nepaisant kitų priežasčių – joms šiuo metu belieka tenkintis antraeiliu vaidmeniu arba politiniu užribiu. Savo ruožtu parlamentinės partijos ima ilgėtis to, ką iki tol pačios labiausiai niekino: idėjinio pagrindo ir garbingo, nesuteršto vardo, kas yra tiesioginė šiandieninio politinio „marginalumo“ priežastis, o iš dalies – galbūt ir padarinys.
Lengva nesusitepti neturint politinės įtakos. Dar lengviau suvilioti galima įtaka, siūloma iš parlamentinės partijos rankų. Socialdemokratai – išskyrus negausius atsiskyrusius arba vidinės rezistencijos kelią pasirinkusius šios partijos elementus – lengvai užkibo ant siūlomos valdžios kabliuko. Tautininkai ir krikščionys demokratai – nepaisant saujelės atplaišų – šito išvengė pasirinkdami savarankiško stiprėjimo kelią: ilgesnį, tačiau labiau užtikrintą. Ką šiuo klausimu nuspręs šiandieniniai centristai – dar nėra galutinai aišku, juolab kad jų perspektyva šio susijungimo atveju atrodo gerokai šviesesnė.
Brazauskininkai, prunskininkai, vagnorininkai ir netgi paksininkai dar iki savo daugmaž sėkmingų mėginimų jungtis su ideologinėmis bei tradicinėmis partijomis jau turėjo aiškiai susiformavusią partinę struktūrą ir tai neišvengiamai brėžė susijungusiems „mažesniesiems broliams“ visiško išnykimo perspektyvas. LSDP pavyzdys tai aiškiausiai įrodo: ankstesnieji socialdemokratai, išskyrus iškilusius vienetus, savo pačių partijoje liko visiški „marginalai“. Jų vardu šioje partijoje šiandien šeimininkauja LDDP. Visiškai tikėtina, kad panašus likimas laukė ir tautininkų jungtinėje partijoje su buvusiais liberalais demokratais. Dar liūdniau, kai perimant vardą lieka išplauti ideologiniai pagrindai: LSDP atvejis tai vėlei aiškiai patvirtina.
PDP – atvirkščiai, dar tėra vystymosi stadijoje. Aiškios ir vieningos struktūros šioje partijoje nėra, jos viduje vis labiau ryškėja skirtingos kryptys ir interesų grupės. Susijungus su NCP ar dar keliomis partijomis, ši vidinė įvairovė išaugtų dar labiau. O tai jau suteikia pagrindą ir galimybę ideologiniu bei organizaciniu požiūriu stipresnei – kad ir ne pačiai gausiausiai – grupei formuoti visą partijos liniją. Žinoma, iki tol reikėtų aiškiai apsibrėžti galimo jungimosi pagrindus bei ribas. O tai – ne toks jau lengvas uždavinys.
Pirmiausia kyla klausimas: kiek centro poziciją galima laikyti ideologija. Akivaizdu, jog ši pozicija skirtingų savo šalininkų labai skirtingai interpretuojama.
Vieniems centrizmas – tai darbo ir turto darna, kitiems – įvairių politinių ideologijų konvergencija, tretiems – tautinis ir valstybinis interesas, priešpastatytas liberaliajam ir socialistiniam kosmopolitizmui, ketvirtiems – galimybė kažkuo pridengti ideologinę tuštumą arba tiesiog – sujungti po savo vėliava skirtingų pažiūrų ir interesų rinkėjus: angliškai tokia politinė pozicija vadinama „catch all“.
Siekis atsiriboti nuo kraštutinės kairės bei dešinės centro pozicijai teikia neabejotiną privalumą. Jau Lietuvos Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime susiformavo Centro judėjimas, vėliau išaugęs į Centro sąjungą, kuri savo ruožtu davė pagrindą LCS bei NCP. Dalis Centro sąjungos atstovų su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais susijungė į LCS, dalis transformavosi į NCP. Taigi netgi pačių Centro sąjungos kūrėjų bei lyderių galvose mintys dėl centro pozicijos išsiskyrė. Nepaisant šito, centro idėja lieka itin populiari. 1996–2000 m. kadencijos parlamente valdančiosios koalicijos branduolį sudariusi Tėvynės sąjunga iš tradicinės dešinės pasuko į centro dešinę: ši pozicija imta viešai deklaruoti kaip oficialus šios partijos kursas. Šiandieninė valdančioji koalicija skelbiasi centro kairiąja, nors ką tai turėtų reikšti, eiliniams rinkėjams iki šiol neišaiškinta. Taigi šiandieninės įvairių parlamentinių partijų kalbos apie centro koaliciją ar netgi jungtinę centro partiją – visiškai dėsningos.
Kita vertus, rimtų abejonių kelia šiandien įvardijamas galimų jungimosi partnerių spektras: kartu su NCP ir PDP nurodomas Liberalų sąjūdis bei Naujoji sąjunga (socialliberalai), o antrajame ešelone – dar ir Darbo partija. Kas gali išaugti iš tokios beviltiškos mišrainės – ko gero, retorinis klausimas. Kaip ir tai: ar šitoks junginys išvis įmanomas? NCP deklaruoja aiškiai vertybinį kursą: žinant ligšiolinę šios partijos istoriją, tai skamba visiškai nuoširdžiai. PDP – bent jau šiandieninės vadovybės lygiu – taip pat atrodo nuoširdūs, nors gal kiek naivoki: jų politinį kursą dar galima laikyti tolesnės raidos reikalu. Liberalų sąjūdis atrodo aiškiai turintis konkrečią ideologinę kryptį, tačiau tai – kita kryptis, vargiai suderinama tiek su NCP, tiek ir su PDP programiniais punktais. O Darbo partija su Naująja sąjunga tėra žlungančio politinio avantiūrizmo bei karjerizmo pavyzdžiai. Naująją sąjungą subūręs A. Paulauskas savo politinę karjerą pradėjo su liberalais, vėliau perėjo prie šiandieninių socialdemokratų. Dar vėliau visiškai analogiškas scenarijus pasikartojo ir visos Naujosios sąjungos istorijoje. Užtenka prisiminti kad ir parlamentines bei vyriausybines rokiruotes, palaidojusias prezidento V. Adamkaus „naujosios politikos“ viziją. Faktiškai pagimdęs Darbo partijos lyderį, A. Paulauskas staiga paskelbia jį didžiausia valstybės grėsme, o paskui sudaro su juo koaliciją. Praradęs valdžią pereina prie konservatorių ir liberalų, o šiandien vėl flirtuoja su Darbo partija. Pastarosios atsinaujinimas kelia šypseną netgi nuosaikiausiems politikos apžvalgininkams ir analitikams: teisėsaugos ieškomą V. Uspaskichą šios partijos vadovybėje pakeitė ištikimas jo bendražygis. Kas pasikeitė? Absoliučiai niekas.
Iš tiesų būtų gaila, jei V. Muntianas pasuktų šia kryptimi. Iš pažiūros jis ir daugelis jo partiečių verti daugiau, nei virsti dar viena konjunktūrine valdžios partija, kuri keistų vardus ir partnerius vien tik dėl asmeninės arba grupinės naudos. Susijungimas ar net partnerystė su tokiais politiniais dariniais kaip Darbo partija arba Naujoji sąjunga visiškai palaidotų galimas PDP perspektyvas.
Galimybė sujungti centro jėgas pirmiausia turėtų reikšti šį tą daugiau nei vien populiarų vardą. Kokios idėjos, vertybės ir programinės nuostatos apibrėžtų šį centrą – štai pagrindinis klausimas, kuris šiandien turėtų rūpėti ne tiktai politologams, bet ir šio jungimosi iniciatoriams.
NCP ir PDP jungimosi perspektyva – visai įdomi. Gal net ir su Liberalų sąjūdžiu: jei ši jungtinė jėga iš anksto apsispręstų pasukti liberalesniu keliu. Tiktai ne su tokiais politinio cinizmo kūdikiais kaip Darbo partija ar Naujoji sąjunga. Ko gero, verčiau apie galimą NCP ir PDP aljansą jungti smulkesnes centro, centro dešinės bei centro kairės jėgas, šitaip sudarant platesnį ir įvairesnį spektrą. Čia galėtų savo vietą rasti ir kai kurios mažesnės parlamentinės grupės, ir politinės partijos – kad ir apmirusi, tačiau gana gerą įdirbį turinti Respublikonų partija arba kadaise V. Muntianą į Kėdainių mero postą iškėlusi Ūkio partija.
Plataus centro jėgos susikūrimas iš tiesų galėtų subalansuoti šiandieninę Lietuvos politinę sistemą. Kartu su tradicinės dešinės ir kairės jėgų vidiniu susijungimu bei stiprėjimu. Juolab kad šiandien realiai nefunkcionuoja nė vienas šių trijų klasikinės partinės sistemos segmentų. Geriausiu atveju galima kalbėti apie jų užuomazgas arba kitais atvejais – likučius. Dešinumas ir kairumas šiandien – visiškai išskydęs. Dabartinių liberalų populizmas ne daugiau primena dešinę negu nomenklatūrinė dabartinių socialdemokratų oligarchija – kairę. Nenuostabu, jog tokioje pačioje padėtyje šiandien matome ir centrą. O gal ši padėtis ir yra centras? Daugeliui, ko gero, – iš tiesų taip.
Vienu ar kitu atveju, stiprėjantis parlamentinių partijų ilgesys ideologiniam tapatumui džiugina. Viena vertus, šis tapatumas gali būti tiktai imituojamas. Kita vertus, net ir tai akivaizdžiai rodo vieną ir tą patį: jog rimtai politinei raidai jis būtinas. Ir tai teikia šiandieniniams politiniams „marginalams“ kur kas geresnių ilgalaikių perspektyvų negu susikompromitavusiam nomenklatūriniam „elitui“. Kaip šias perspektyvas įgyvendinti – jungiantis ar savarankiškai – belieka spręsti kiekvienai šių partijų atskirai.
