Remigijus RAINYS
Kėdainių rajono apylinkės teismas Josvainių seniūnijos Skaistgirių kaimo gyventoją Irmantą Leškų (21 m.) leido suimti vienam mėnesiui. Niekur nesimokantis ir nedirbantis jaunuolis įtariamas Skaistgiriuose sukėlęs keletą gaisrų, per kuriuos smarkiai apdegė vienas namas, suniokoti dar penki ūkiniai pastatai, juose buvę pašarai ir kitoks turtas. Įtariamasis prisipažino tyčia sukėlęs gaisrus, tačiau kodėl taip darė - aiškina nelabai įtikinamai.
Elenai Kumetinei priklausęs gyvenamasis namas užsiliepsnojo dar praėjusių metų gruodžio pradžioje, kai jame gyvenusio Antano Kumečio nebuvo namuose. Atsitiktiniais uždarbiais besiverčiantis vyriškis dažnai nakvodavo pas savo laikinuosius darbdavius ir, taupydamas malkas, tuščio namo nešildė. Todėl pradžioje manyta, kad gaisras kilo dėl trumpo sujungimo elektros instaliacijoje. Vėliau paaiškėjo, kad ugnelę kažkas užkūrė tyčia. Ir taip užkūrė, kad namas liko visiškai be stogo...
Po kelių parų naktį užsiliepsnojo ir sudegė toje pačioje centrinėje kaimo gatvėje esantis Dalės Važgauskienės ūkinis pastatas, o netrukus kažkas raudonąjį gaidį paleido ant garbaus amžiaus Joanos Giedraitienės ūkinio pastato sienų.
Po šių padegimų kaimo bendruomenė, vadovaujama patyrusio medžiotojo Lioniaus Stanevičiaus, suskato saugotis. 10 aktyvistų grupė pagal sudarytą grafiką pradėjo budėti naktimis, tikėdamasi nutverti piromaną. Talkinti budėtojams siūlėsi ir kaimo jaunuoliai, tarp kurių buvo ir I. Leškus, tačiau bendruomenės susirinkime buvo nuspręsta pasikliauti tik vyresnio amžiaus vyrais. Budėtojai tyliai apeidavo visus Skaistgirių pašalius, tačiau tik kartą pastebėtas įtartinas asmuo sugebėjo pasprukti.
Po kurio laiko buvo uždegtas Nijolei Mikalauskienei priklausantis ūkinis pastatas, tačiau subėgę žmonės greitai jį užgesino vandeniu iš čia pat esančios kūdros. Tačiau padegėjas savo sumanymo neatsisakė - tą patį pastatą padegė jau kitą naktį, kai to niekas nesitikėjo. Pradžioje teisėsaugos pareigūnai buvo sulaikę vieną jauną skaistgiriškį, tačiau šis sugebėjo įrodyti savo alibi ir buvo paleistas. Kiek vėliau pradėtas įtarti Irmantas Leškus, kuris kiekvieno išpuolio išvakarėse kažkodėl apsilankydavo pas būsimus nukentėjėlius, o vėliau vienas iš pirmųjų atsirasdavo gaisravietėje. Neblaivus jaunuolis veržte verždavosi gesinti gaisrus ir negailėdavo karčių žodžių, girdi, kaimynus skriaudžiančiam padegėjui, todėl jam mestais įtarimais abejojo ne tik jo motina Albina, bet ir dalis kitų Skaistgirių gyventojų. Albina Leškuvienė tikino, kad policija jos sūnų esątampo tik todėl, kad dar būdamas nepilnamečiu Irmantas įsivėlė į muštynes ir buvo nubaustas lygtine laisvės atėmimo bausme. Esą kartais sūnus ir neatsispiria pagundai pakelti svaigalų taurelę, tačiau paauglystės nuodėmės jam prikišamos be reikalo. Dvi paras praleidęs areštinėje jaunuolis buvo išleistas į namus.
Kol kaimą naktimis saugojo aktyvistai, 20 parų buvo ramu, tačiau vos nusprendus nebebudėti, jau kitą naktį buvo padegtas Dalios Ivanauskienės ūkinis pastatas. Nuo tada buvo nebeabejojama, jog padegėjas - vietinis gyventojas, puikiai informuotas apie visus kaimo reikalus. Be to, niekadėjas puikiai orientavosi net visiškoje tamsoje ir prie kai kurių padegtų objektų jis atidroždavo trumpiausių keliu, išvengdamas tuo metų buvusių pusnių ir kitų kliūčių.
Po paskutinio gaisro jau buvo praėję beveik du mėnesiai ir Skaistgirių bendruomenė jau buvo lengviau beatsikvepianti, kai kovo 26-osios naktį padegėjas suruošė naują išpuolį. Šį kartą apie trečią nakties atvira ugnimi užsiliepsnojo kaimo pakraštyje esantis angaras, pastatytas iš šiferinių konstrukcijų, kuriame buvo sukrauta net 80 tonų šieno ir šiaudų. Buvusioje žemės ūkio bendrovės daržinėje pašarus laikė net 7 šeimos. Atskubėję gaisro gesinti žmonės čia jau surado besisukiojantį Irmantą, kuris atrodė aktyviai kovojantys su liepsnomis. Netrukus atskubėję ugniagesiai daržinę gesino kelias valandas, tačiau čia buvę pašarai visiškai sudegė arba buvo sugadinti vandens.
Į teisėsaugininkų akiratį vėl papuolęs I. Leškus aiškinosi, kad į gaisravietę pateko atsitiktinai, grįždamas po pasisėdėjimo pas netoliese gyvenančius žmones. Tačiau jo sugėrovai tikino, kad Irmantas juos paliko dar apie pusę trečios nakties, pasakęs, kad keliaus pas vieną visiškai kitoje kaimo pusėje gyvenantį žmogų. Šios versijos pradžioje laikėsi ir įtariamasis, tačiau pastarasis liudininkas patvirtino, jog I. Leškus pas jį visai nebuvo užsukęs. Savo parodymuose susipainiojęs jaunuolis prisipažino, kad kaimynų trobesius degino jiems kerštaudamas. Tačiau kuo konkrečiai jam nusikalto labai jau skirtingo amžiaus kaimynai, įtariamasis Irmantas paaiškinti negalėjo.
