Nenusigręžkite knygynų lentynoje pamatę “Aidų” leidyklos išleistą austrų dailės istoriko Otto Pächto knygą “Metodiniai dailės istorijos praktikos principai”. Tai nėra tik dar viena knyga apie dailę, jos istoriją ir teoriją. Tai iš tiesų ypatinga ir vertinga studija, kokių pasaulyje parašyta bei išleista ne taip jau daug.
Otto Pächto knygą nesunkiai ir su malonumu perskaitys bet kuris žmogus, kuriam įdomūs būdai suprasti ir aiškinti kultūros istoriją, jos dvasinį paveldą ir konkrečiai - dailės kūrinius. Knygą nesunku skaityti, nes ji nedidelė, logiška, parašyta palyginti aiškia kalba, nors autorius - vokiškosios mokyklos atstovas, nevengęs pasinerti į akademinio žargono brūzgynus. Lietuviškai išleistasis veikalas atsirado paskaitų pagrindu, tad yra skirtas ne diskusijai su profesionalais, bet tiems, kurie nori mokytis ir suprasti. Išmokti ir suprasti galima nemažai, nes išsamiai dėstomi ne vien dailės kūrinių interpretacijos principai, bet taip pat supažindinama su įvairiais jų tyrinėjimo metodais.
Tai tiek informacijos apie knygos turinį. Toliau turbūt dera trumpai pristatyti knygos autorių.
Otto Pächtas (1902-1988) priklauso tai pačiai dailės istorikų generacijai, kuriai atstovauja tokie pasaulinio garso jo kolegos kaip Erwinas Panofskis (1892-1968) bei Ernstas Gombrichas (1909-2002). Kaip daugelis jų bendradarbių, visi minėtieji mokslininkai buvo priversti po Hitlerio perversmo palikti gimtuosius Austrijos bei Vokietijos universitetus ir išvykti į D. Britaniją bei JAV.
Panofskis su Gombrichu puikiai prisitaikė naujoje anglakalbėje terpėje ir net sukūrė naują, platiesiems visuomenės sluoksniams suprantamą dailės istorijos kalbą, pelnydami tarptautinį pripažinimą ir šlovę. Tuo tarpu Pächtas gyveno D. Britanijoje ir, kitaip nei populiarieji kolegos, tyliai studijavo tenykščius dailės paminklus. Drauge su Jonathanu Alexanderiu rengė Oksfordo “Bodleian Library” saugomų iliuminuotų, t.y. miniatiūromis iliustruotų, rankraščių katalogą. 1963 m. gavęs pasiūlymą vadovauti Vienos universiteto dailės istorijos katedrai jis ryžosi reemigruoti į Austriją. Grįžo į savąją alma mater - Vienos universitetą, kuriame pats lankė vadinamosios Vienos menotyros mokyklos šviesulių Maxo Dvorako bei Julijaus von Schlosserio paskaitas, o 1925 m. apgynė daktaro disertaciją apie viduramžių naratyvinę tapybą.
Jau studijų metais Pächtas susidomėjo dailės istorijos metodologija. Ypač didelį įspūdį jam darė Aloiso Rieglio veikalai bei geštaltpsichologijos idėjos. 1931 ir 1933 m. pasirodė du Pächto redaguoto žurnalo “Kunstwissenschaftliche Forschungen” numeriai, padėję pagrindus dailės istorijos metodų kritinei analizei. Nuo 1936 m. iki 1963 m. gyvendamas Anglijoje Pächtas metodologijos klausimais nerašė; gilinosi į mėgstamas viduramžių miniatiūros studijas. Tačiau tenykštė aplinka teikė peno apmąstymams ir jį jaudinusia metodologijos tema. Ypač vaisingas tuo požiūriu buvo susidūrimas su ikonografijos bei ikonologijos šalininkais, susitelkusiais iš Hamburgo į Londoną perkeltame Warburgo institute. Tuo metu gimusius apmąstymus, tiksliau argumentus, oponuojančius ypač išpopuliarėjusių ikonografijos bei ikonologijos metodų sureikšminimui, Pächtas apibendrino gerokai vėliau, pranešime “Meninis originalumas ir ikonografinės naujovės”, kurį perskaitė 1964 m. Bonoje vykusiame XXI pasauliniame dailės istorikų kongrese.
Pasak Pächto teorijos, svarbiausias yra formuojantis principas (Gestaltungsprinzip), kuriuo grindžiama dailės ar architektūros kūrinio logika. Tas principas faktiškai įvardijamas kaip kūrinio sandarą organizuojančių veiksnių ir santykių visuma. Anot Pächto, apčiuopus formuojantį principą, paaiškėja laiko bei erdvės samprata, esanti už kūrinio, tačiau lemianti jo pavidalą.
Apskritai 1963 ir 1964 m. Pächto karjeroje prasidėjo naujas etapas. Dar gyvendamas Anglijoje jis parašė straipsnį “Art Historians and Art Critics: Alois Riegl” (“Dailės istorikai ir dailės kritikai: Aloisas Rieglis”), kuris 1963 m. pasirodė bene labiausiai gerbiamo dailėtyros periodinio leidinio “Burlington Magazine” puslapiuose. Grįžęs į Vieną Pächtas toliau gilinosi į XV a. tapybos istoriją, rengė Austrijos nacionalinės bibliotekos iliuminuotų rankraščių katalogą, daug laiko bei energijos skyrė paskaitoms. Paskaitose jis plačiai išdėstė savo požiūrį į dailės istorijos metodologijos klausimus. Puikus gvildenamos problematikos pažinimas, paprastas, aiškus dėstymo būdas lėmė kurso pasisekimą ir paskatino Pächto mokinius Jörgą Oberhaidacherį, Arturą Rosenauerį bei Gertrautą Schikolą jo pagrindu parengti knygą.
Dažniausiai skelbiama paskutinė ir svarbiausia 1970-71 mokslo metais Vienos universitete skaityto paskaitų ciklo dalis. Ji siūloma taip pat ir lietuvių skaitytojui. Tekstas verstas iš originalo, t.y. vokiečių kalbos. Šių paskaitų vertimai taip pat yra pasirodę atskirais leidiniais prancūziškai, itališkai, ispaniškai, angliškai bei japoniškai. Tad skaitykime ir mes Otto Pächtą, kaupkime žinias, kurios mums leistų turėti įgyti savo nuomonę apie daugelį meno kultūros reiškinių.