Turtingų šalių gyventojų skaičius pradeda mažėti. Tai nebūtinai blogos žinios. XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimas buvo didelė demografinė pabaisa.
Robertas McNamara, 1968-1981 m. Pasaulio banko prezidentas (ir vienas žinomiausių JAV gynybos sekretorių 1961-1968 m. – vert. past.), palygino nevaldomą populiacijos didėjimo grėsmę su branduoliniu karu. Dabar ta grėsmė išgaravo ir šiame amžiuje iškilo naujas rūpestis – demografinio nuosmukio pradžia.
Rusijos ir Rytų Europos mažėjimas (shrinkage) yra gerai žinomas, tačiau galbūt ne jo mastai: manoma, kad Rusijos populiacija 2005-2050 m. turėtų sumažėti 22 proc., o Ukrainos – šiurpą keliančiais 43 proc. Dabar šis fenomenas atranda kelią ir į turtingas šalis: Japonijos gyventojų skaičius jau pradėjo mažėti, o ja netrukus paseks Italija ir Vokietija. Netgi Kinijos populiacija, anot Jungtinių Tautų Organizacijos, pradės mažėti po 2030 m. 2050 m. net 50 šalių turės mažesnį gyventojų skaičių nei dabar.
Demografinis nuosmukis jaudina žmones, nes tikima, kad jis žengia koja kojon su ekonominiu nuosmukiu. Kalbant apie ekstremalius atvejus, ekonominiai veiksniai gali lemti demografinį nuosmukį: pesimizmas gali sumažinti gimstamumą ir padidinti savižudybių bei alkoholizmo mastą. Tačiau dažniausiai demografinis nuosmukis kyla dėl mažo gimstamumo, kuris atsiranda kartu su kylančia materialine gerove. Pavyzdžiui, Japonijoje apie 1975 m. gimstamumo rodiklis nukrito žemiau stabiliam gyventojų skaičiui išlaikyti reikalingo 2,1 vaiko vienai moteriai ir buvo ypač mažas per pastaruosius 15 metų.
Tad jeigu demografinis nuopuolis nėra sukeltas ekonominių sunkumų, turbūt jis pats turėtų pradėti kelti ekonomines problemas? Iš tikrųjų tai tiesa. Mažėjant populiacijai, BVP augimas lėtės. Kai kurių šalių BVP net gali pradėti mažėti. Tai lems ekonominės galios ir įtakos mažėjimą.
Vyriausybėms nepatinka mažėjantis gyventojų skaičius, nes absoliutus BVP dydis yra reikšmingas didžiavalstybiniam statusui. Kuo didesnė ekonomika, tuo galingesnė kariuomenė ir tuo didesnė geopolitinė valstybės reikšmė: metiniai BVP matavimai atsirado JAV po 1940 m., kaip sudedamoji karo strategijos dalis. Privačios kompanijos tai pat nerimauja: joms nepatinka mintis, kad jų vidinė rinka mažėja. Tačiau žmonėms nereikėtų rūpintis – jų gerovė priklauso nuo BVP vienam žmogui, o ne nuo visos valstybes BVP.
Taigi svarbiausias klausimas, kaip atsilieps demografinis nuosmukis BVP vienam žmogui. Blogos žinios, kad BVP augimas turėtų sulėtėti, nes darbingo amžiaus žmonių skaičius mažės greičiau nei visų žmonių skaičius. Tačiau gali būti ir taip, kad darbo našumas augs greičiau nei mažės dirbančių žmonių skaičius. Mažėjant darbo jėgai, padidės būtinybė diegti naujas technologijas darbo našumui padidinti. Bet kuriuo atveju pensinis amžius gali būti padidintas dėl darbo jėgos pasiūlos, netgi mažėjant gyventojų skaičiui.
Žmonės mėgsta jaudintis ir rūpintis – galbūt tai senėjančios visuomenės požymis – tačiau dėl populiacijos mažėjimo kylantis pesimizmas neatkreipia dėmesio į vieną dalyką. Naujos demografinės tendencijos – yra gera proga pasidžiaugti. Žmonija vienąsyk buvo įsipainiojusi į didelio gimstamumo ir didelio mirštamumo pinkles. Dabar ji gavo laisvę, kylančią iš mažo gimstamumo ir mažo mirtingumo. Moterų gebėjimas kontroliuoti savo vaikų skaičių yra nediskutuotinas pasiekimas, kaip ir vidutinio žmogaus, gyvenančio turtingose šalyse, galimybė džiaugtis dešimčia papildomų gyvenimo metų, palyginti su 1960 m. Politikams gali rūpėti šalies ekonominės galios nuosmukis, bet žmonės turėtų džiaugtis naująja demografine padėtimi.
„The Economist“, 2006 m., sausio 7-13 d.
