Vilniaus mieste galerijų daug. Ypač turint omenyje potencialių kultūriškai angažuotų vartotojų (o ypač pirkėjų) ratą - ambasadų darbuotojus, namus besistatančius turtingus ponus, smalsų jaunimėlį, besidomintį menu, ir negausų profesionalų būrelį.
Todėl galerijos, dar ir dabar prasikalančios kaip grybai iš po žemės, stengiasi pateisinti savo nelengvą egzistenciją sunkiomis meno rinkos nebuvimo sąlygomis. Stengiasi susikurti “gerbėjų” ir prijaučiančiųjų ratą, apsibrėžti specializaciją - imtis lyderystės komercinės tapybos, konceptualaus videomeno, juvelyrikos ar grafikos srityse. Arba imasi kitokios praktikos.
Štai galerija “Stiklo karoliukai”. Joje nuolatos vyksta labai įvairaus pobūdžio renginiai: tai ten imamasi tapybos ant šilko, tai rengiami kursai, padedantys merginoms ir moterims atskleisti savyje neabejotinai glūdinčią jėgą ir talentus, tai asmenybės tobulinimo užsiėmimai, tai susitikimas su kokia nors jau “tobula” asmenybe - tęskite patys.
Žodžiu, art terapija su ezoteriniu kvapu. Panašu, kad ten yra visko. Mažiausia - galerinės veiklos. Turiu galvoje tiesiog parodas. Jos, tiesa, ten rengiamos, tačiau niekuo ypatingu nepasižymi, išskyrus neaukštą meninės kokybės lygį. Antra vertus, kokios kokybės galima reikalauti iš galerijos, kuri visų pirma savo erdvėje eksponuoja nepaprasto intensyvumo rašalinio violeto kilimą? Tokios pat spalvos, kokiu rašydavom mokykloje. Prieš tokį kilimą bejėgis bet koks bent kiek subtilesnis meno kūrinys, todėl savaime suprantama, jog potencialūs autoriai, pamatę eksponavimui skirtą erdvę, ją iškart peržegnoja ir eina ieškotis vietos savo darbams kitur. O galbūt šis kilimas skleidžia ypač pozityvią energetinę aurą?
Apie tai ne man spręsti. Aš galiu spręsti tik apie darbus, šiuo metu galerijoje besigalynėjančius su kilimu. Šįkart čia eksponuojama kukli, tačiau pakankamai intriguojanti paroda “Mieliausias darbas”. Vienuolika garsių Lietuvos menininkų eksponuoja po vieną kūrinį su prisipažinimu, kodėl šis jiems esąs visų mieliausias.
Tekstai įdomumu nenusileidžia darbams. Štai Vaidotas Žukas save nerausdamas lygina su Rauschenbergu (dėl grubių juodų juostų, rėminančių drobę). Reikia pripažinti, kad ir man šitas naivus asambliažiško tipo darbelis kur kas mielesnis už moksleiviškus dabartinius Žuko keraminius bandymus.
Jonas Daniliauskas eksponuoja vieną iš savo nesuskaičiuojamų skarute apsirišusių bobų su karve. Pasirodo, ši - pati pirmoji. Nuo jos autorius skelbiasi atradęs savo požiūrio tašką ir savo tapymo manierą. Hm. Tapybos darbas datuotas bene 1969-aisiais. Nuo to laiko Daniliauskas iš savo požiūrio taško nepajudėjo nė per centimetrą. Boba, ožka/karvė/šuniukas ir namelis.
Kaip visada lyriškas Arvydas Šaltenis, rodantis senutėlį Kavarsko peizažą. Nuoširdus ir tekstas, ir kūrinys, ir abu visai geri. Mikalojus Vilutis bene ironizuoja, mažutėlį darbelį “Laivelis” vadindamas savo paslėptos giliausios esmės įsikūnijimu. Jeigu ir ne - tai žiūrėti vis tiek smagu.
Kepežinskas taip pat, nežinia, juokais ar rimtai, - “uolą” juodame fone įvardija kaip ramybę, pusiausvyrą ir t.t. - o grafikos darbas geras. Dar prisipažinimais brukasi Viktorija Daniliauskaitė, tačiau jos už naujumą mėgstamiausias darbas man visiškai niekuo naujas nepasirodė - nei pačios autorės, nei tuo labiau lietuvių grafikos kontekste.
Raimundas Sližys storą šaržuotą figūrą su akiniais vadina brangiausio žmogaus portretu - kaip čia netikėsi? Bet vis tiek šmaikštu ir įdomu.
Reziumuojant tenka grįžti prie pradžios: kad ir ką ten eksponuotum, išėjęs prisimeni tiktai kilimą. Tai, kad šiandien prisiminiau autorius ir netgi jų parašytus žodžius - tikrai ne galerijos nuopelnas.
