Senovės pergamentai, statiniai, išlikę šventovių bareljefai byloja, kad senovės Egipte žmonės garbino Saulės Dievą Ra, Ozyrį ir Izidę, statė didingas piramides pomirtiniam faraonų poilsiui ir tikėjo jų dieviška prigimtimi. Bet ar tikrai tikėjo? Kas žino, ką jie galvojo, kai aukojo aukas dievams, kai statė šventyklas ar rideno akmens luitus piramidėms?
Koks buvo santykis tarp objektyvios ir subjektyvios kultūros, tarp skaitytojo ir pergamento, – patiklus, naivus, piktas, kritiškas, abejingas? Galimybės suvokti nebeegzistuojančią tikrovę – daugiau negu ribotos.
Ar tie, kurie liejo prakaitą piramidžių papėdėje – ar jie garbino, žavėjosi, bijojo? O gal ironizavo, tyliai keiksnojo ar laidė prakeiksmus, – neaišku. Mums išlikusios tik piramidės, paveikslai ir manuskriptai – turtingų mecenatų finansuojami projektai. Kaip teigia Karlas Marxas, dominuojančios epochos idėjos visuomet yra dominuojančiosios klasės idėjos. Tie, kurie kontroliuoja ekonominę produkciją, paprastai kontroliuoja ir intelektinę produkciją.
Ką šiandien žinom apie JAV Pietų valstijas, vergovės laikotarpį? Margareth Mitchel romanas „Nublokšti vėjo“ – štai kas formavo daugelio iš mūsų žinojimą ir mūsų vaizduotę. Tačiau dar kažkas liko ten, už kultūros ribų, galbūt už istorijos ribų. „Titaniko“ žūties parodijos, apdainuojančios šaunų tvirtą juodaodį laivo kūriką, kuris išsigelbėjo po katastrofos, palikęs skęsti maldaujančius nusižeminusius baltuosius; ritualizuotai sakomi prakeiksmai baltiesiems, kupini religinės simbolikos, apokaliptinių vaizdinių ir keršto vizijų. „Teateinie ta diena! Jau girdžiu vežimų gaudesį! Jau regiu ginklų švytėjimą! Viešpatie! Suteik man malonę išgyventi iki tos dienos ir regėti, baltuosius žmones, ir kai grifai draskys jų kūnus, kai šie gulės gatvėje negyvi!“ – vergų folkloro išliko tik tiek, tiek suspėjo užrašyti smalsūs antropologai.
Iš esmės neužrašytas liko ir tylusis pasipriešinimas gūdžiais sovietiniais laikais: anekdotai, ketureiliai, dviprasmės mįslės, virtuvės pokalbiai kaip specifinis opozicinės kalbos žanras, – egzistavo ištisas tyliosios rezistencijos socialinių ir diskursyvinių praktikų teatras. Nedidelę dalį jo suspėjo užgriebti pirmaisiais metais po sovietinio bloko griūties suvažiavę Vakarų antropologai. Apie ką mąstė, kuo gyveno sovietmečio karta? Apie ką jie kalbėdavosi savo virtuvėse? Tie rimties kupini veidai per Spalio revoliucijos minėjimo metines, socialistinio darbo didvyriai pirmuose laikraščių puslapiuose – ar jie tikėjo šviesia ateitimi ir komunizmo idealais? Kas žino... Tačiau istorija juos prisimins kaip pionierių ir komjaunuolių kartą. Kaip tuos, kurie prisiekinėjo Lenino vardu, statė Baikalo Amūro magistralę ir Ignalinos AE, – kaip tuos, kurie kūrė komunizmą.
O ką apie mūsų laikus pasakys ateities mokslininkai, istorikai ir kultūrologai, archyvuose išstudijavę išlikusius rašytinius šaltinius? Kuo žmonės gyveno ir ką jie garbino XXI amžiaus pradžios Lietuvoje?
Praleidę keletą savaičių bibliotekų archyvuose, tarp pageltusių (vadinamoji geltonoji spauda bus išties pageltusi tikra to žodžio prasme) dienraščių puslapių, sakys – lietuviai buvo pagonys, kurie garbino seksualias deives rožiniais drabužėliais, aukštaūgius vyrus, mikliai dedančius į krepšį, ir stiklo narvuose apgyvendintus išrinktuosius pusdievius. Dainuojančius laidų vedėjus vadino „seksualiausiais“, – pažodžiui išvertus, tai reiškia, kad visi norėjo su jais susiporuoti. Žurnalo viršelyje šaukte šaukia užrašas – mėnesio tema: „Regina, kurią myli Marijonas“ – čia kaip dievo Dzeuso išrinktoji. Senovės graikai turėjo grožio dievą Apoloną, mes turime Žilviną G. O Venera, Afroditė ir Artemidė – dvi Agnės ir Natalija. Nėra žurnalo, kur jos nesipuikuotų. Kas žino, gal iškils naujuosius herojus įamžinantis Panteonas, – juk žurnalų popierius toks trapus... Rusijos turtuoliai jau užsako savo išrinktosioms didžiulius reklaminius stendus su jų atvaizdu – tai ko gi laukti!.. Jeigu erotinė fotosesija žurnale – puiki dovana sutuoktiniui, tai skulptūra – nuogas mylimosios torsas iš balto Hararos marmuro Vilniaus centre – būtų dar puikesnė!
Tokie šių laikų herojai ir šių laikų mitai. Pasak žiniasklaidos, pasaulis, neva tai užgniaužęs kvapą, lyg apreiškimo laukia pirmųjų Brado ir Angelinos kūdikio nuotraukų. Kaip ir prieš du tūkstančius metų, – gimė kūdikėlis. Už nuotraukas gautas milijoninis pelnas bus skirtas labdarai – menkas kūdikis savo gimimu atpirks žmonių nuodėmes ir pasaulio blogį. Namibijoje ketinama Shiloh Nouvel gimimo dieną paskelbti nacionaline švente – kaip ir per Kalėdas, žmonės minės kūdikio atėjimą... Tad gal ir laiką pradėkime skaičiuoti iš naujo – „pirmais metais po Shiloh Nouvel...“
Ir tiesiog paradoksalu, kad šias žinias afišuojantis žurnalas vadinasi (vis dar) „People“. Nes kas iš esmės yra religija? Pasak Emilio Durkheimo, religijoje nėra nieko antgamtiško – religija yra sistema simbolių, kurių dėka visuomenė pati atpažįsta save ir save suvokia. Dievybė – tai niekas kitas, o tik būdas, per kurį visuomenė save simboliškai išreiškia, o praktinė religijos reikšmė yra ta, kokius bendrus socialinius visuomenės poreikius ji patenkina.
Ir pabaigoje galim pasidžiauti, kad ir mes, lietuviai, ateities kartoms paliksim nemažai spalvingos, originalios ir autentiškos mitų medžiagos, pavyzdžiui: „XXI amžiaus lietuvių mitologija. 3 skyrius. Godos išdavystė ir pabėgimas iš grupės YVA“.
