Tikroje demokratijoje esama rizikos, kad rinkimus gali laimėti ir nedemokratiškos jėgos. Tai demokratijos bičiuliams tampa dilema: jeigu uždrausi toms jėgoms balotiruotis, susiaurinsi demokratinį pasirinkimą; jeigu plačiai joms atversi vartus, gali pražudyti pačią demokratiją.
Kita vertus, rinkimus laimėjusios nedemokratinės jėgos kartais tampa nuosaikesnės, nes ta kryptimi jas spaudžia pilietinė visuomenė.
Bet ar tai tinka Egiptui (apie kurį šis straipsnis), jei net Vokietijos visuomenė, demokratiškai išsirinkusi Hitlerį, niekaip nepajėgė (ir tikriausiai nė nesiekė) sušvelninti jo radikalizmo?
O gal tokį populistinį radikalizmą kaip tik maitina demokratinių jėgų apsileidimas ir žmonių teisėtų lūkesčių apvylimas? Čia turiu omeny Lietuvą, ne Egiptą, kur demokratinės jėgos niekada nebuvo valdžioje ar net arti jos.
Šiaip ar taip, šis puikaus JAV dienraščio „Christian Science Monitor“ redaktorių straipsnis teikia peno gilesniems apmąstymams.
„The Monitor's View“: Įteisinant musulmonų broliją
Egipto autokratinis režimas atveria girgždančias duris tikrai demokratijai – ar jis įsileis Musulmonų broliją – populiarią visuomeninę ir politinę grupę, kuri nori valdyti pagal islamo įstatymus? Grupė reikalauja, kad ji būtų pripažinta kaip teisėta politinė partija. Tačiau šis procesas rodo raginimo arabų valstybėms tapti demokratiškomis riziką.
Dabar aišku, kad demokratijos domino teorija, taikoma Viduriniesiems Rytams, yra sudėtinga. Sakykim, raginimas rengti garbingus ir atvirus rinkimus taip pat atveria kelią islamo organizacijoms daryti spaudimą dėl dalyvavimo rinkimuose – parlamento rinkimai Egipte vyks lapkritį, Irake – gruodį, Palestinos teritorijose – sausį.
Egipte Musulmonų brolija įgavo pakankamai galios ir kai kas baiminasi, kad ji gali susidoroti su pasaulietine valdžia, kaip tai atsitiko Irane. Nors Brolija seniai išsižadėjo smurto ir save apibūdina kaip nuosakių pažiūrų organizaciją ir tikina gerbianti balsadėžę, tačiau ji taip pat palaiko islamo teisės, arba šariato, įtvirtinimą
Prezidentas Hosni Mubarakas, buvęs generolas, valdžioje esantis jau 24 metus, pastaraisiais metais toleravo broliją dėl gana didelio jos šalininkų skaičiaus. Brolijos nariai turi keletą „nepriklausomų“ vietų parlamente.
Tačiau Mubarakas įspėja dėl jų fundamentalizmo. Kai rugsėjo mėnesį Egipte nedrąsiai prasidėjo prezidento rinkimai, kuriuose buvo iškelti keli kandidatai, Brolijai nebuvo leista juose dalyvauti. Antrajame rinkimų į parlamentą etape prieš porą savaičių, po to, kai pirmajame etape nepriklausomi Brolijos kandidatai gavo nemažą balsų persvarą, vyriausybei prijaučiantys galvažudžiais aplamdė šonus Brolijos šalininkams, o vieną nužudė. Šimtai šalininkų buvo suimti. Kol kas nepriklausomi Brolijos kandidatai užima 42 vietas, prieš rinkimus jie turėjo 15 vietų.
Įteisinimo klausimas yra toks delikatus, kad JAV valstijos sekretorė Condoleezza Rice, raginusi Mubaraką padaryti politinį procesą atviresnį, apie tai neturi viešos nuomonės ir diplomatiškai sako, kad tai nuspręsti turi Egiptas.
Tačiau kaip pati sekretorė Rice teisingai įspėja, „status quo“ Viduriniuosiuose Rytuose taip pat yra rizikinga situacija, kuri ilgai neišsilaikys. Interviu „Fox News“ redaktorių tarybai rugsėjo mėnesį ji prisipažino, kad nuogąstavimai dėl Musulmonų brolijos pernelyg išpūsti. Jos manymu, saugant „status quo“, gali susidaryti pretekstas veikti ekstremistams.
Pavyzdžiui, Izraelis gali pradėti nerimauti dėl to, kad „Hamas“ kovotojų grupuotės, organizuojančios rinkimus Palestinoje, gali pasitraukti iš politinio proceso. Precedentai su Airijos respublikonų partija rodo, kad kvietimas prie politinių derybų stalo gali gerokai sumažinti smurtą, ypač kai nustatytos esminės demokratinės sąlygos.
Mubarakui dėstant nuomonę apie Musulmonų broliją derėtų prisiminti, kad demokratijoje politinės partijos be visuomenės paramos negali išlikti. Dienos šviesoje visuomenė gali ne taip geranoriškai vertinti Brolijos islamistines pažiūras ir autokratiškus valdymo būdus.
Geriausias būdas apsidrausti dėl kai kurių nerimą keliančių grupių iškilimo – tokiems vadovams kaip Mubarakas vykdyti aiškią ir veiksmingą vyriausybinę politiką, tokią, kokios nori žmonės. Užuot tiek jaudinusis dėl kitų, privalu įdėmiai pažvelgti ir įvertinti savo veiklą.
