Iš etnologų raštų
Naktigonė - bendras kaimo arklių ir ariamųjų jaučių (jų tik per orę) ganymas vasaros bei rudens naktimis. Dažniausiai į naktigones jodavo jaunesnieji šeimos nariai. Jaučius (atskirai nuo arklių) dažniausiai ganydavo merginos. Naktigonės prasidėdavo pievoms pradžiūvus ir tęsdavosi iki vėlyvo rudens. Daugelis įsitikinę, kad naktigoniai būdavo tik vyrai. Tačiau papročių tyrinėtojai byloja, kad maždaug trečdalyje kaimų į naktigonę eidavo ir merginos. Paprastai jas siųsdavo, kai šeimoje tam darbui trūkdavo laisvų vyrų, o XIX a. antroje pusėje Aukštaitijos rytuose arklius ganė tyčia tam samdomi senukai. Naktigonės metu būdavo pasakojamos pasakos ir baisūs atsitikimai, menamos mįslės, žaidžiami žaidimai, kartais rengiami šokiai, pinami ir drožinėjami smulkūs namų apyvokos daiktai. Kaip pripažįsta etnologai, naktigonė buvo pirmoji bendruomeninio gyvenimo mokykla, kurioje jaunimas pirmą kartą išgirsdavo apie tai, kas namuose būdavo nutylima, slepiama. Mažojoje Lietuvoje (XIX a. pirmoje pusėje) gyvavo savotiška naktigonių bendrija, turėjusi „karalių“ bei slaptas vietas, veikusi pagal nustatytas elgsenos normas. Visai Lietuvai ir etninėms lietuvių žemėms būdingas naktigonės paprotys ėmė nykti kaimus išskirsčius į vienkiemius ar panaikinus bendrą gyvulių ganiavų nuosavybę.
Naktigonė Miežiškiuose
Nuotraukoje: V.Rapšys kausto arklį
Miežiškiuose jau 9 metai vyksta teatralizuota arklių ganymo šventė („Naktigonė“). Ją rengia Miežiškių kultūros centras ir ūkininkas Valentinas Rapšys. Kasmet keli kaimai V.Rapšio ganykloje susiveda arklius, dainuoja, šoka, laužus kūrena ir visokias įdomybes pasakoja. Į šią atgaivintą seną ir gražią tradiciją, žmonės plaukia iš visos šalies. Kas yra naktigonė, brandaus amžiaus vyrai žino tik iš savo tėvų pasakojimų. Ir Valentinui tėvas yra pasakojęs: naktį eidavę arklių ganyti, kad šie gerai pailsėtų ir nesugadintų vertingų žalienos plotų. Paprastai eidavo bernai, kai kada ir pusberniai, taip pat kas nors iš šeimininkų: kad be priežiūros palikti bernai pas mergas nesugalvotų joti, arklių nenuvargintų. Tačiau bernai kartais išdaigų prikrėsdavo: tai pieną, sviestą iš šulinio ištrauks, tai duris užrems. O vieną sykį tose apylinkėse arklį... į pirtelę įleido. Įvest įvedė, o gyvulys atbulas neina. Šeimininkas bernus net degtine vaišino, kad arklį iš pirtelės išvestų. Kasmet vykstančioje Miežiškių seniūnijoje naktigonės šventėje ūkininkai duoda vardus arklių prieaugliui. Kiekvienais metais pagrindinis naktigonės organizatorius V.Rapšys šventės dalyviams parodo kumeliuką, išdalija popieriaus lapelius, rašymo priemones ir paprašo siūlyti, kaip pavadinti kumeliuką. Iš gausiai kepurėn sumestų lapelių kumeliuko šeimininkas išsirenka vardą. Čia pat vyksta kumeliuko krikštynos. Naktigonės metu ūkininkai rodo, kaip nuimamos ir pakeičiamos arkliui pasagos, kaip nugremžiama išpjova kanopoje. Ūkininko G.Morkūno Princu vadinamas juodakartis yra baisus smaguris, stengiasi paragauti viską, ką valgo šeimininkas, jam įtaikaudamas, šeimininkas mielai dalijasi visais kąsniais. Princas moka įkišti snukį į plastmasinę stiklinaitę, iš kurios jo šeimininkas G.Morkūnas gurkšnoja alų ir paskanauja jo. O ūkininko R.Barzdos kumelė Persė net šokti moka pagal muziką! Brikuose ir vežimuose pakinkyti vienas už kitą dailesni arkliai nė už ką neprimena tų, kurie darbuojasi laukuose. Švarutėliai žvilgantys šonai, žalvariu puoštos kamanos bei pakinktai, stilingai apkirpti karčiai, iššukuotos uodegos kėlia ir pasigėrėjimą, ir nuostabą. Ėmus temti, Miežiškių kultūros centro muzikantai, dainininkai dainuoja apie žirgą, arklį. Degant laužams būrėjos skina žolynus, iš kurių buria, pina vainikus. Aplinkui ugniakurą sukasi šeimininkės, jos kepa kiaušinienę, šašlykus ir vaišina visus praalkusius. Naktigonė tęsiasi iki pat paryčių. Šiandien sunku atkurti autentišką naktigonę. Senovinis paprotys miežiškiečiams tapo romantiška, ilgesiu dvelkiančia švente.
Parengė: Violeta Karklytė
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
