Po to, kai balandžio pabaigoje Bagdade buvo nuversta Irako diktatoriaus Saddamo Husseino (Sadamo Huseino) bronzinė skulptūra, minioms irakiečių ir milijonams televizijos žiūrovų sužibo viltis, kad galbūt nustekentos šalies gyventojams suteikta dar viena galimybė. Juk Irakas turi naftos, kurios ištekliais - 110 mlrd. barelių - tenusileidžia Saudo Arabijai.
Gegužės mėnesį, kai JAV ir Didžioji Britanija išsikovojo teisę administruoti Iraką ir pardavinėti jo naftą tol, kol šalyje nebus suformuota atstovaujamoji valdžia, buvo panaikintos trylika metų taikytos Jungtinių Tautų (JT) sankcijos. Tuomet Jungtinių Valstijų ambasadorius prie JT Johnas Negroponte (Džonas Negropontė) skelbė, kad "atėjo Irako žmonių laikas pasinaudoti savo gamtiniais ištekliais".
Tačiau iš tikrųjų Irako ateitis nėra tokia aiški. Pažvelgus į kitas didžiausias pasaulyje naftos eksportuotojas, gali susidaryti įspūdis, kad šie ištekliai, kaip ir viską auksu paversdavęs mitinio karaliaus Mido prisilietimas, gali tapti ne pasipelnymo šaltiniu, o prakeiksmu.
Naftą eksportuojančios šalys išsiskiria milžiniškais kontrastais. Viena vertus, negalima pamiršti streikų Venesueloje, bado Angoloje ir etninių neramumų Nigerijoje, tačiau tuo pačiu metu prieš akis iškyla prabangūs karališki rūmai Saudo Arabijoje.
Apie su nafta susijusias problemas gerai žino buvęs Venesuelos naftos ministras Juanas Pablo Perezas Alfonso (Chuanas Pablas Peresas Alfonsas), garsioje knygoje pavadinęs šiuos išteklius "velnio išmatomis". Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį J. P. PerezasAlfonso teigė: "Praeis dešimt dvidešimt metų ir pamatysite - nafta mus sužlugdys". Pataikyta lyg pirštu į akį, mat Venesuelos nafta pagrįstos gerovės mitas sužlugo būtent paskutinį amžiaus dešimtmetį.
Štai Nigerijoje vieno asmens pajamos - 270 JAV dolerių per metus - yra mažesnės nei šeštąjį dešimtmetį, kai šalyje buvo atrasta naftos. Nuo 1999 metų Afrikos valstybė bando atgauti iki 3 mlrd. dolerių, kurie prarasti per ketverius su puse metų trukusį buvusio prezidento Sani Abacha (Sanio Abačos) valdymo laikotarpį. Prie Nigerio deltoje esančių naftos telkinių dažnai kyla etninių neramumų, nes gentys nepasidalija menkų pajamų ir negausių darbo vietų.
Vakaruose augant naftos paklausai bei mažėjant jos ištekliams Europoje ir Jungtinėse Valstijose, naftos bendrovės atsargų ėmė žvalgytis besivystančiose valstybėse ir vandenynų dugne. Dažniausiai užsieniečiai pasitinkami išskėstomis rankomis, kadangi besivystančios šalys stokoja kapitalo ir technologijų paimti savo pačių naftos atsargas.
Būtent nafta padėjo S. Husseinui išsilaikyti valdžioje daugiau nei du dešimtmečius. Kritikai mano, kad naftos ištekliai buvo ir pagrindinė JAV vadovautos karinės operacijos priežastis. Įsitvirtinus Bagdade, tikėtasi kontroliuoti 25 mlrd. JAV dolerių per metus (skaičiuojant prieškariniu gavybos lygiu) vertės pajamas iš naftos eksporto.
Dabar kyla klausimas: ar Irakui pavyks išvengti to, ką Harvardo universiteto ekonomistai Jeffrey Sachsas (Džefris Saksas) ir Andrew Warneris (Endrius Vorneris) vadina "lengvų turtų prakeiksmu"? Stenfordo universitete dirbanti Terry Lynn Karl (Teri Lin Karl), parašiusi studiją "Gausos paradoksas: naftos pakilimai ir naftos valstybės", padėtį vertina gana atsargiai.
"Įspėjimas Irako žmonėms ir Jungtinėms Valstijos būtų toks: gyvuoja labai pavojingas mitas, esą nafta gali atnešti turtus, - sakė mokslininkė. - (Tačiau) naftą eksportuojančios šalys pasaulio kontekste yra itin kamuojamos konfliktų, slegiamos ekonominių problemų ir autoritarinio valdymo, o tai tiesiogiai susiję su jų pagrindine eksporto preke. Kadangi nafta reikalauja tiek daug investicijų ir yra tokia pelninga, jokie kiti ištekliai nėra taip linkę sutelkti jėgos ir pinigų kelių žmonių rankose".
Labiausiai iš naftos pasipelnė šalys, kuriose demokratija buvo įsitvirtinusi dar prieš atrandant naftos išteklių. Geriausias šio teiginio pavyzdys - Norvegija, kuri yra trečia pagal dydį pasaulyje naftos eksportuotoja po Saudo Arabijos ir Rusijos. JT Vystymo programos indekse gyvenimo Norvegijoje kokybė vertinama kaip aukščiausia pasaulyje. Be to, negalima nepastebėti ir šalies valdžios sąžiningumo, leidusio specialiame atsargų fonde sukaupti daugiau kaip 100 mlrd. JAV dolerių. Šias lėšas bus galima naudoti ateityje kompensuojant biudžeto deficitą, kurį gali lemti kritusios naftos kainos ar sumažėjusi jos gavyba.
Tačiau Irake, ekspertų teigimu, nafta netgi gali tapti kliūtimi susiformuoti demokratinei sistemai.
Pavyzdžiui, Vidurio Azijos valstybė Kazachstanas gali pasigirti spindinčia naująja sostine, kurią iš visų pusių supa šimtai kilometrų stepės. Astanoje, kuri dar prieš dešimtmetį buvo tuščia vieta, pridygo viešbučių ir gyvenamųjų namų, tačiau savaitgaliais miestas ištuštėja, nes tarnautojai išskuba į buvusią sostinę Almatą.
Kazachstane veikia beveik visos didžiosios pasaulio naftos bendrovės, kurios į šalies naftos ir gamtinių dujų sektorius per pastaruosius dešimt metų kartu investavo daugiau kaip 15 mlrd. JAV dolerių. Valstybė tikisi iki 2025 metų tapti penkta didžiausia pasaulyje naftos eksportuotoja. Tačiau šiuo metu daugeliui kazachų tenka mėnesį išgyventi už maždaug 100 dolerių, o šalies infrastruktūrą geriausiu atveju būtų galima pavadinti susidėvėjusia.
"Naftą eksportuojančių šalių vyriausybės valdžioje paprastai išlieka dviem būdais, - aiškino T. L. Karl. - Pirma, skirdamos neproporcingai daug gerovės valdžią remiantiems gyventojų sluoksniams ir, antra, kurdamos saugumo bei karinį aparatą, kuris užgniaužtų naudos negaunančių žmonių nepasitenkinimą".
Čado atveju Vyriausybė už naftos išteklių eksploatavimo teises gavo 25 mlrd. dolerių, kurių dalis buvo skirta įsigyti ginklų kovai su sukilėliais. Teigiama, kad Sudane investicijos į naftos sektorių kurstė pilietinį karą.
Vis dėlto Čadas tapo Vakarų bendrovių investicijų besivystančiose šalyse pavyzdžiu. JAV įmonė "ExxonMobil" pareiškė neskirsianti daugiau investicijų tol, kol nuskurdusios Afrikos šalies valdžia nepradės bendradarbiauti su Pasaulio banku. Tuo metu Jungtinių Valstijų milžinė ketino investuoti 3,5 mlrd. dolerių į naftotiekį, per Kamerūno teritoriją vedantį į Atlanto vandenyno pakrantę.
Be to, tokiose šalyse kaip Venesuela ar Saudo Arabija naftos ištekliai leido sukurti dosnias socialinės apsaugos sistemas, prilygstančias rūpybai išsivysčiusiose Vakarų valstybėse.
“Reuters”-ELTA
