Pastaruoju metu Amerikoje labai suintensyvėjo Džordžo V. Bušo ir Džono Kerio dvikova, o komentatorių reakcijos į ją labai įvairios. Tai liudija žvilgsnis į tris įtakingiausius šalies laikraščius. Kviečiame paskaityti Mykolo Drungos parengtą Vakarų spaudos apžvalgą.
„Washington Poste” nuolatinis bendradarbis Čarlzas Krauthameris rugsėjo 17-osios komentare „Nebeliko kur išsisukinėti” išskaičiavo, jo žodžiais tariant, visas Džono Kerio užimtas savyje nesuderinamas pozicijas dėl Irako karo. Šis karas yra Džordžo V. Bušo pažeidžiamiausia vieta, tačiau Keris nebeturi šiuo klausimu nieko patikimo pasakyti, nes jis pats šiame ginče yra 0132užėmęs visas įmanomas puses”. Jeigu jis pats neapsisprendžia, ką galvoti šiuo svarbiausiu mūsų laikų klausimu, tai kaip jis gali tikėtis vadovauti Amerikai? – klausė Krauthammeris.
Šį klausimą „New York Times’e” ataidėjo apžvalgininkas Deividas Bruksas (David Brooks) rugsėjo 18-ąją. Anot jo, Keris yra subūręs didžiulį strategų ir patarėjų aparatą, tačiau visa ta jo kampaniją supanti veikla, visas tas triukšmingas bruzdėjimas aplink Kerį negali kompensuoti vieno trūkumo, būtent tuščios vietos pačiame centre. Keris yra vakumas.
Bet rugsėjo 20-ąją Keris Njū Jorko universitete pasakė kalbą, kurią kitą dieną „New York Times‘e“ tas pats Deividas Bruksas pagyrė bent jau tuo atžvilgiu, kad pagaliau Keris apie Iraką pasakė keletą „aiškių, tiesioginės nuosakos“ sakinių, vadinasi, išdėstė tam tikrą poziciją. (Tuo, beje, Prancūzijoje pasidžiaugė ir Paryžiaus dienraštis „Liberation“.) Kitas klausimas, ar ta pozicija pagrįsta. Bent jau Bruksas taip nemano. Jis, pavyzdžiui, kritikuoja Kerio reikalavimą, kad Iraką gelbėtų „pasaulis“: jei atsakomybę už Irako sukilėlių ir Moktados-al-Sadros bei Abu Musabos al-Zarkavio suvaldymą turi prisiimti kažkoks aptakus „pasaulis“, vadinasi, jų niekas nesuvaldys. Tame pačiame „New York Times‘o“ numeryje šią Kerio mintį kritikuoja ir buvęs Reigano laikais JAV gynybos ministras Kasparas Vainbergeris (Casper Weinberger): Džono Kerio planas perduoti Irako ir kitus užsienio politikos klausimus Jungtinėms Tautoms yra neefektyvus, kadangi Jungtinės Tautos yra neefektyvios. Iš veiksmų, kurių neseniai ėmėsi Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, galima, anot Vainbergerio, daryti išvadą, kad pasaulis ir Jungtinės Amerikos Valstijos nebūtų tokios saugios prie Kerio kaip prie Bušo.
Net ir tie, kurie aiškiai pritaria Keriui, turi jam stambių priekaištų. Štai apžvalgininko Bobo Herberto nuomone, išreikšta tame pačiame „New York Times‘e“, Kerio didžiausias trūkumas yra nesugebėjimas užmegzti emocinio ryšio su rinkėjais, įtikinti juos, kad jis tikrai yra lyderis. Buvęs kongresmenas ir prezidento Klintono štabo viršininkas Leonas Panetta irgi „New York Times‘e“ rašė, kad Keris nelaimės rinkimų, jeigu jis nepasakys rinkėjams, ką jis planuoja daryti ir neužims aiškios pozicijos. Rinkėjai nori tikėti, kad jų kandidatas turi stiprius įsitikinimus. Tame pačiame laikraštyje buvęs prezidento Klintono kalbų rašytojas Polas Glastris patarė Keriui stipriau atakuoti Bušą dėl jo nesąžiningumo Irako karo klausimais – kitaip jis, Keris, rinkimų nelaimės. Bušo klaidas esą galima suvesti į jo charakterio trūkumus, tačiau ir pats Keris turi rodyti stiprų charakterį, būti sąžiningu ir drąsiu.
Nestigo toje pačioje spaudoje ir straipsnių, tiesiog peikiančių Bušą, bet ir jį giriančių. Paminėsiu tik vieną iš pastarųjų. Verslo dienraštyje „Wall Street Journal“ televizijos laidos vedėjas Džeimsas Džei Kreimeris (James J. Cramer) rugsėjo 21-ąją rašė, jog trijų didelių bendrovių – Federal Express, Yellow Roadway ir United Parcel – geri rodikliai liudija ekonomikos šakų, paremtų paklausa, klestėjimą ir Džordžo Bušo ūkio programos veiksmingumą. Bušui reiktų už šias sėkmes drąsiau prisiimti nuopelnus.
Būta ir neutralių pasisakymų. Štai Deividas Brouderis (David Broder) „Washington Poste“ rugsėjo 19-ąją priekaištavo abiems kandidatams, kad jie neatsako į esminius klausimus apie tai, kaip jie dorosis su partizaniniu karu Irake, į kurį Amerika vis giliau klimpsta, kaip jie traktuos Vladimirą Putiną ir ugdys demokratiją Rusijoje - ir demokratiją bei kapitalizmą Kinijoje, ir kaip jie atšviežins bendradarbiavimo bei atviros prekybos santykius su Europa. O rugsėjo 20-ąją „Washington Posto“ redaktorius Sebastianas Melabis (Sebastian Mallaby) irgi kritikavo abiejų kandidatų pozicijas dėl Irako.
Žinoma, Irako tema Vakarų spaudoje iškilo ne tik Amerikos prezidento rinkimų kampanijos kontekste. Įkaitais paimtų dviejų amerikiečių darbininkų nužudymas ir grasinimai nužudyti trečią, britą Kenetą Biglį (Kenneth Bigley), tiesiog kaustė komentatorių dėmesį ketvirtadienį ir penktadienį. Pvz., rugsėjo 24-ąją Prancūzijos „Liberation“ rašė, jog Britanijos ministras pirmininkas beveik nepastebimas: „Tonis Bleiras (Tony Blair), taip įgudusiai manipuliuojantis visomis viešosios išraiškos priemonėmis, dingo iš televizijos ekranų, kuriuose šiaip jau labai aistringai veržiasi rodytis“. Austrijos dienraščio „Presse“ nuomone, žmonių pagrobimai įkaitais „Vakarų visuomenei – sunkus išbandymas“. Esminis klausimas yra tas, ar valstybės turėtų nusileisti pagrobėjams idant išgelbėtų gyvybes. „Geriausias atsakymo variantas yra galbūt - taip, tačiau ne bet kokia kaina“. Kitaip tariant, nors politika ir įstatymai neturėtų būti keičiami, kai kurios nuolaidos turi būti daromos. Rugsėjo 23-iąją kitas Paryžiaus dienraštis „Figaro“ grįžo prie Amerikos ir rašė, kad Vašingtone patirtas šokas dėl dviejų amerikiečių įkaitų nužudymo „gali visiškai pakeisti prezidento Bušo karinę ir rinkiminę strategiją. Iki šiol Pentagonas vengė imtis didelio puolimo Irake prieš lapkričio 2-osios rinkimus“.
www.lrt.lt
