Kultūros paveldo mėgėjams, tyrėjams ir kitiems architektams šie metai galėtų tapti architekto Lauryno Gucevičiaus jubiliejiniais metais. Tai neabejotinai ryškiausia mūsų architektūros figūra, davusi impulsą pakilti lietuviškai architektūrai į tarptautinį lygį.
Būsimasis architektas gimė 1753 metais dabartinio Kupiškio rajono Migonių kaime, valstiečių šeimoje. Rugpjūčio 5 dieną jis buvo pakrikštytas Palėvenės bažnyčioje. Pradinį mokslą įgijo Kupiškio ir Palėvenės mokyklose, po to 5 metus mokėsi Panevėžio pijorų gimnazijoje, kurioje, kaip ir kitose pijorų išlaikomose mokyklose, buvo daugiau dėmesio skiriama gamtos ir tiksliesiems mokslams.
Vos netapo kunigu
1773 metais L. Gucevičius atvyko į Vilnių ir pradėjo studijuoti universitete matematiką pas prof. Pranciškų Norvaišą ir architektūrą pas prof. Mykolą Knakfusą. Įstojęs į Misionierių vienuolyną, rengėsi tapti dvasininku, o vienuolyno mokykloje pats dėstė matematiką jaunesniesiems konviktams.
L. Gucevičiaus studijos universitete sutapo su didžiulėmis permainomis Lietuvos švietimo sistemoje. Popiežiui 1773 metais panaikinus iki tol Lietuvos ir Lenkijos valstybėje švietimui vadovavusį Jėzuitų ordiną, buvo įkurta Edukacinė komisija, kuri atliko mūsų laikų švietimo ministerijos funkcijas. Komisijai vadovavo Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignotas Masalskis (1726-1794). Lietuvos visuomeniniame gyvenime tai buvo neeilinė asmenybė: plataus išsilavinimo turtuolis, meno mecenatas, politikas, fiziokratas. Per universiteto viešuosius egzaminus vyskupas pastebėjo neeilinius L. Gucevičiaus gabumus ir ėmė visokeriopai jį remti. Didžioji dalis žymiojo architekto mokslo ir kūrybinės veiklos metų susiję su globojančia I. Masalskio ranka. Pirmiausia vyskupas pasirūpino, kad L. Gucevičius būtų atleistas nuo būsimos kunigystės priesaikos ir išsiuntė jį studijuoti į užsienį.
Mecenatas pakeitė gyvenimą
I. Masalskio lėšomis ir jo rekomenduotas L. Gucevičius 1776-1777 metais studijavo Romos šv. Luko akademijoje. Tuo laiku Italijoje ypač domėtasi antikine kultūra, dar tebeveikė 1748 metais atkastos Pompėjos aura. Grįžęs į Vilnių, M. Knakfuso rekomenduotas, įstojo į masonų ložę, populiarią tarp aukštesniųjų visuomenės sluoksnių. Vilniuje kaip tik vyko aktyvios diskusijos dėl svarbiausių miesto pastatų - Rotušės ir Katedros architektūrinės išvaizdos. Per 1769 metų rugsėjo audrą nugriuvus šių pastatų bokštams, Rotušės bokštas buvo atstatytas, o dėl Katedros vis nesutarta - remontuoti senąjį barokinį pastatą ar statyti naują?
1779-aisiais L. Gucevičius kartu su vyskupu I. Masalskiu išvyko į Paryžių ir buvo oficialiai priimtas į vyskupo dvaro tarnybą. Paryžiaus karališkojoje dailės akademijoje L. Gucevičius klausė J.-G. Soufflot, C.-N. Ledoux, P. La Patte, J.-B. Rondelet paskaitų. Be to, architektas lankėsi Berlyne, Potsdame, Hamburge, Liubeke, Bremene ir t.t. Paskaitose ir kelionėse L.Gucevičius susipažino ne tik su žymiausių renesanso ir klasicizmo kūrėjų darbais, pastatų konstrukcijomis, bet ir švietėjų filosofija, kaip valstiečių vaikui jam labai artima.
Katedros ėmėsi vos trisdešimties
1781 metais L. Gucevičius grįžo į Vilnių ir pradėjo intensyvų kūrybinį darbą. Jo mecenatas I. Masalskis Verkiuose prie Vilniaus statėsi rezidencinius rūmus. Ansamblį suprojektavo ir statybas vykdė buvęs L. Gucevičiaus profesorius M. Knakfusas. Tuo laiku buvo baigiamos statyti rūmų oficinos. Centrinių rūmų projektavimą vyskupas pavedė L. Gucevičiui. Iki šių laikų neišlikę rūmai buvo didingas simetriško plano pastatas su trimis rizalitais. Centrinę rūmų dalį vainikavo kupolas, o pagrindinio portiko timpaną puošė skulptoriaus Tomo Righi (1727-1802) reljefinė kompozicija. Vykdydamas dideles statybas Verkiuose, L. Gucevičius tuo pat laiku projektavo ir svarbiausius Vilniaus pastatus - Katedrą ir Rotušę.
Tuomet Katedra buvo gotikinio tūrio subarokintas pastatas. Perdirbdamas ją, L. Gucevičius paliko senojo pastato centrinę dalį - vidaus sienas, navų skliautus ir juos laikančias 16 keturkampio plano kolonų. Naujosios šventovės formavimo modeliu architektas pasirinko Šv. Kazimiero koplyčią ir integravo ją į pastato visumą: šiaurėje simetriškai pristatė tokio pat tūrio atitikmenį - zakristiją. Simetriškai joms priekinėje pastato dalyje suprojektavo dvi koplyčias be kupolų. Kampinius akcentus ir pagrindinio tūrio šonuose pristatytas koplyčias sujungė galerijomis su kolonadomis šonuose. Priekiniame šventovės fasade architektas pristatė didingą šešių dorėninių kolonų portiką.
Išsaugodamas vertingiausius senosios Katedros elementus, L. Gucevičius sugebėjo taip rekonstruoti pastatą ir sujungti su tuomet labai moderniomis struktūromis, kad mes net nejaučiame, jog Katedra pastatyta ne per vieną kartą.
Už Katedros projektą karalius Stanislovas Augustas apdovanojo architektą aukso medaliu "Merentibus".
Avarija išėjo į naudą
Vilniaus rotušės bokštas tuo metu ėmė svirti ir 1781 metais buvo remontuojamas, tačiau remonto metu jam nugriuvus, Vilniaus magistratas pasiryžo esminei rekonstrukcijai.
L. Gucevičius 1785 metais pateikė net tris Rotušės projekto variantus. Pirmajame siūlė "T" raidės plano dorėninių kolonų portikais iš trijų šonų apsuptus didingus rūmus su aukštu bokštu-kolona prie galinio (be portiko) fasado. Finansiniais sumetimais magistratas pasirinko statybai kukliausią projektą. Dviejų aukštų monumentalus, su šešių dorėninių kolonų portiku ir žemu trikampiu frontonu pagrindiniame fasade pastatas su pertraukomis buvo statomas net iki 1799 metų, o interjerą įrengti truko dar ilgiau. Prasidėjus sukilimui, 1794 metų pavasarį Rotušės statybos darbai nutrūko. Vėliau Rotušė patyrė daug perdirbinėjimų, tačiau jos pagrindinis darnių klasicistinių proporcijų tūris išliko. Šešių kolonų Rotušės dorėninis portikas ryškiausiai atspindi to laiko klasicistinėje estetikoje vyravusią stilistinę kryptį, būdingą L. Gucevičiaus kūrybinio brandumo laikotarpiui.
Be šių stambių užsakymų, architektas 9-ajame dešimtmetyje Vilniuje vykdė keleto pastatų statybą. Jie vėliau buvo rekonstruoti arba visai nugriauti. Manoma, kad apie 1780-uosius jis dirbo prie Vilniaus vyskupų rūmų (dabar Prezidentūra) statybos (vėliau rekonstruoti pagal V. Stasovo projektą), 1783 metais rekonstravo Tiškevičių rūmus Trakų ir Pylimo gatvių kampe bei Vyskupo malūną, o 1786 metais pastatė Pilies ir žemės teismo rūmus Žemutinės pilies teritorijoje. Buvusius Diecezinės kunigų seminarijos rūmus Universiteto gatvėje po Jėzuitų ordino uždarymo I.Masalskio pavedimu architektas perprojektavo į gyvenamuosius.
Savų pagerbtas, priešų pažemintas
Vykdydamas įspūdingiausias to laiko Lietuvos statybas, L. Gucevičius tapo labai gerbiamas sostinėje. Vyskupo Masalskio rūpesčiu valstybės Seimas 1789 metais suteikė L. Gucevičiui bajoro teises ir aprūpino jį turtu: jam pačiam, jo žmonai ir vaikams iki gyvos galvos iš karališkųjų žemių paskyrė Bernotiškių palivarką Breslaujos apskrityje. Savo iniciatyva vyskupas parūpino dar keletą valdų. Nuo 1783 metų Gucevičiai gyveno Vilniaus kapitulai priklausiusiame name Šv. Jono ir Gaono gatvių kampe, o vyskupas pasirūpino, kad kapitula šį 26 kambarių mūrinį namą 50 metų perleistų architekto šeimai.
1791-aisiais L. Gucevičius pasitraukė iš tarnybos vyskupui. Nuo 1789 metų jis dėstė Vilniaus karo inžinerijos mokykloje karinę inžineriją ir kartografiją, domėjosi miestų planavimu. 1790 metais architektas sudarė Vilniaus vakarinės ir pietvakarinės dalies išvystymo planą. Universiteto profesoriaus diplomą jis gavo 1793 metų spalio mėnesį, tačiau pedagoginio darbo nepradėjo.
1794 metų balandį Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederatų atkviestą Rusijos kariuomenę. L. Gucevičius buvo aktyvus sukilėlis, vadovavo Vilniaus municipalinei gvardijai, buvo sužeistas. 1794 metų rugpjūtį Vilniuje sukilimą nuslopinus, architektas liko be darbo: dėl lėšų stokos visos statybos buvo sustojusios, o kaip buvusiam sukilėliui profesoriaus pareigos nutolo. Jo galingasis globėjas I. Masalskis 1794 metų birželį buvo sukilėlių Varšuvoje pakartas. 1795-aisiais Lietuvą prijungus prie Rusijos, Vilnius tapo gubernijos centru su rusiška administracija. Architektui teko tik smulkūs naujos valdžios užsakymai. V. Drėmos nuomone, jis rekonstravo pastatą Pilies g.11 ir statė Repninų mauzoliejų Vingio parke.
Žvaigždė užgeso anksti
1797 metais L. Gucevičius atgavo profesoriaus diplomą ir parengė 1797-1798 mokslo metų architektūros kurso programą. Joje išdėstyti pagrindiniai klasicizmo architektūros principai: pastato grožis, darnumas ir didingumas turi būti ne dėl pagražinimų, papuošimų, bet dėl pastato dalių santykio tarpusavyje ir su visuma.
1797 metais Vilniaus miesto magistratas gavo paskolą Rotušės darbams užbaigti, kitų metų pavasarį atsinaujino ir Katedros rekonstrukcijos darbai. Deja, juos užbaigti teko kitiems - 1798 metų gruodžio 10 dieną Laurynas Gucevičius mirė.L. Gucevičiaus kūrybos įtaka tolesnei Lietuvos architektūrai buvo labai reikšminga. Jo amžininkai siekė projektuoti kaip Gucevičius, o dvarų ar bažnyčių statytojai kūrė legendas apie žymiojo architekto indėlį į konkretaus pastato atsiradimą. Taip atsirado ilgas sąrašas pastatų, be dokumentinio pagrindo priskirtų L. Gucevičiaus autorystei.
Beje, iki šiol nežinoma ir tikroji architekto palaidojimo vieta. Ilgus metus buvo laikomasi nuomonės, kad L. Gucevičius palaidotas Vilniuje, kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios. Šv. Stepono bažnyčia uždaryta 1864 metais, o kapinės prie jos buvo naikinamos. Nuo 1926 metų, kai jų teritorijoje įkurtas plytelių cechas, čia visą laiką buvo statybinių medžiagų aikštelė. Nors L. Gucevičiaus kapo prie Šv. Stepono bažnyčios ieškota daug kartų, paieškos liko bevaisės...
Vargas dėl pavardės
Lietuviškoje literatūroje žymusis architektas ilgą laiką buvo vadinamas Laurynu Stuoka-Gucevičiumi. Tai prasidėjo nuo jo pasekėjo K. Podčašiskio, kuris 1823 metais parašė, kad "žemos kilmės Laurynas buvo vienas iš keturių Simono Gucevičiaus-Stokos sūnų". Beje, tai buvo vienintelis XIX amžiuje būtent toks įvardijimas. Dvigubą pavardę beveik po šimto metų 1920-aisiais prikėlė Paulius Galaunė, užsibrėžęs tikslą parašyti plačią monografiją apie didįjį XVIII amžiaus lietuvių architektą, baudžiauninko Simo Stokos sūnų. Dvigubą pavardę savo 1954 metų monografijoje apie žymųjį architektą vartojo ir Eduardas Budreika. Taip variantas "Stuoka-Gucevičius" įsitvirtino. Tačiau svarbiausi architekto dokumentai - metrika, profesoriaus diplomas - yra išduoti Gucevičiaus pavarde. Tokia pavarde jis pasirašinėjo ir visus savo projektus. Tiktai testamentą architektas pasirašė bajoriška pavardės forma - Laurynas Montrimas Gucevičius (bet ne Stuoka). Akademiniuose leidiniuose jau senokai vartojama architekto pavardė Gucevičius, taigi reiktų visiems prie to po truputį priprasti.
“Statybų pilotas”
