Šią savaitę Seime pradėtas svarstyti Valstybės politikų elgesio kodeksas. Kodėl politikams vėl prireikė vienoje vietoje surašytų elgesio taisyklių? Ar kodeksas turi tapti universaliu politinės moralės švyturiu, ar rimbu tiems politikams, kuriems kelio nerodo nei Konstitucija, nei įstatymai?
„Gink Dieve nevalna prisiplempus arielkos bastytis tarp žmonių viešumoj ir savo nesvietišku smirdėjimu o taipogi kalakutiškais tauškalais papiktinti sueigą“, – skelbia 1636 metais Vilniuje priimtos gero elgesio turguje taisyklės.
Ironiška, bet tokių pat vienoje vietoje surašytų taisyklių prireikė ir Lietuvos politikams, kitaip nebesuvokiantiems, kokiais principais turėtų vadovautis savo veikloje, kai nei Konstitucija, nei įstatymai, nei pilietinė moralė neberodo kelio. Tad antradienį Seimas neeilinėje sesijoje vėl ėmė svarstyti daug nesutarimų kėlusį Valstybės politikų elgesio kodeksą.
Elgesio kodekse išvardyti principai, kuriais viešajame gyvenime privalo vadovautis politikas. Visų pirma tai pagarba žmogui ir valstybei. Taip pat išskiriamas teisingumas, sąžiningumas, skaidrumas ir viešumas, padorumas, pavyzdingumas, nesavanaudiškumas, nešališkumas ir atsakomybė. Šie reikalavimai taikomi Seimo ir Europos Parlamento nariams, prezidentui, savivaldybės tarybos ir Vyriausybės nariams. Kodeksas reglamentuoja priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už pažeidimus. Atitinkamoms komisijoms nustačius, kad politikas pažeidė vieną iš minėtų principų, jam gali būti rekomenduojama nutraukti su politiko padėtimi nesuderinamą veiklą, viešai atsiprašyti ar išklausyti paskaitų etikos klausimais kursą.
Visuomenė lieka už borto
Tvirtinama, kad šis kodeksas pataisys pašlijusią politikų, ypač Seimo ir partijų, reputaciją visuomenės akyse. Kaip nurodoma projekte, jo tikslas yra įgyvendinti konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principą, plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės valdžios ir savivaldos institucijomis, skatinti valstybės politikų atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei. Tačiau, kad ir kokie teisingi šie tikslai būtų, neatrodo, kad jų siekiama nuoširdžiai.
Jau vien svarstant Valstybės politikų elgesio kodeksą, kuris turėtų stiprinti abipusį visuomenės ir jų rinktų atstovų ryšį, visuomenės nuomonės nėra klausiama. Kaip teigia „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius, tokia tendencija iš esmės yra ydinga, į diskusijas būtina įtraukti kuo didesnės visuomenės dalies atstovus. „Juk negali Seimas pats prižiūrėti savo veiklos“, – ironizuoja R. Juozapavičius. Būtina visuomeninė kontrolė.
Požiūriui, kad kodeksas neatspindi visuomenės lūkesčių ir yra „nuleidžiamas iš viršaus“, pritaria ir buvęs Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas socialdemokratas Algimantas Salamakinas. Kaip vienas iš kodekso kūrimo iniciatorių jis pripažįsta, kad visuomenei apie metų metus rengiamą projektą informacijos tikrai trūko.
Vis dėlto visuomenė nori įsitraukti į svarstymus. Tėvynės sąjungos frakcijos narys Arimantas Dumčius, Seimo Žmogaus teisių komitete atsakingas už Valstybės politikų elgesio kodekso projektą, nemano, kad visuomenė paliekama nuošalyje. Jo teigimu, dabartiniam projektui yra pateiktos net kelių visuomeninių organizacijų, tarp ir jų Žmogaus teisių stebėjimo komiteto bei Žmogaus teisių gynimo asociacijos pastabos, į kurias stengiamasi atsižvelgti. Taip pat ir daugiau visuomeninių organizacijų teikia pasiūlymus. A. Dumčiaus nuomone, į Seimo komisijas įtraukti visuomenės narius būtų absurdas, nes tai yra vidinis Seimo darbas.
„Bedantis“ kodeksas – apynasris politikams?
Pasak A. Salamakino, dorovinio elgesio ar etikos kodeksas turėtų būti politikų atsakomybės užtikrinimo įrankis, kuriuo būtų naudojamasi dažniau nei kol kas prieinamomis priemonėmis, pavyzdžiui, sudėtinga apkaltos procedūra. Išrinktųjų nusižengimai būtų pateikiami juos rinkusios visuomenės teismui, o ši nuspręstų, ar pratęsti mandatą pasitikėjimą sulaužiusiam pareigūnui. Taip kodeksui jo sumanytojas numato auklėjamąjį vaidmenį tiek politikams, tiek visuomenei.
Vis dėlto buvusio „etikos sargo“ nuomone, dabartinis kodekso projektas yra „absoliučiai bedantis“. Iš praeitos kadencijos Seimui teikto pasiūlymo išbraukti griežtesni punktai, tarp jų ir finansinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos. Tiesa, R. Juozapavičius naujam variantui pritaria ir nemano, kad finansinių nuobaudų atsisakymas yra blogai. Bent šį kartą ir klausimas juk ne piniguose: Artūrui Zuokui ar Viktorui Uspaskichui sumažinti atlyginimai kaip nuobauda už visuomenės pasitikėjimo išdavimą neatrodytų tokia jau didelė bausmė.
Tačiau A. Salamakinas mato ir kitų siūlomo kodekso trūkumų. Anot pašnekovo, dėl Seimo Etikos ir procedūrų komisijos problemų nebus, nes ją sudaro tiek pozicijos, tiek opozicijos atstovai, tačiau numatyta, kad Vyriausybė komisiją formuos iš savo narių, t.y. ją sudarys tik valdančiosios daugumos atstovai. Be to, socialdemokratas nepritaria tam, kad sumažintas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vaidmuo.
Nors nėra abejonių, kad dabar kodekse numatyta rekomendacija nusižengusiam politikui viešai atsiprašyti arba išklausyti paskaitų etikos klausimais kursą yra tiesiog juokinga bausmė, be to, komisija gali nutraukti tyrimą, jei politikas pats pripažįsta suklydęs, toks kodeksas būtų paprasčiausias būdas įvertinti politikų veiklą. „Tai tarsi gero elgesio taisyklės“, – mano R. Juozapavičius. Pasak jo, tokiomis panašiomis taisyklėmis turėtų vadovautis visi, pradedant turgaus pirkėjais ir baigiant Seimo nariais.
Vis dėlto bausmė skiriasi. XVII amžiuje už „plaukų pešimą dėl šposo“ reikėjo sumokėti vieną auksiną, o dabar veiksmingiausia priemonė yra viešas moralinis pasmerkimas. Vėlgi ilgai dirbąs kaip žurnalistas R. Juozapavičius abejoja, ar jau dabar žiniasklaida neatlieka to vaidmens, politikų nusižengimus iškeldama į viešumą ir atiduodama visuomenės teismui. Tik kad nelabai tai veiksminga, rodo patirtis.
Moralios politikos rimai ir nerimai
Kodėl Politikų elgesio kodeksas nebuvo priimtas dar prieš keletą metų, kai buvo pateiktas pirmasis jo variantas? Ar socialdemokratų daugumos Seimas nematė tokio reikalo, o Darbo partija su Zita Žvikiene, kodekso projektą Seimui teikusio Žmogaus teisių komiteto pirmininke, priešakyje yra labiau linkusi spręsti moralios politikos klausimus?
Turbūt nevisiškai taip. R. Juozapavičius įsitikinęs, kad anksčiau kodekso priėmimas strigo dėl tos pačios priežasties, kuri stabdo daugumą kitų būtinų reformų šalyje, – politinės valios stokos. „Kilo nesutarimų dėl to, ar jis apskritai reikalingas, jei reikalingas, ar verta laurus atiduoti socialliberalams, ar verčiau palaukti, ir galiausiai kokios būtų veiksmingiausios priemonės jam įgyvendinti“, – prisimena pašnekovas.
Kaip teigia politologas Mindaugas Jurkynas, šiandien kodekso grąžinimui į politinę darbotvarkę iš dalies įtakos turėjo skandalų, pradedant Alfredu Pekeliūnu ir baigiant A. Zuoku bei Algirdu Brazausku, kontekstas. Visuomenėje atsirado skaidresnės ir etiškos politikos alkis, o ir pats Seimas suprato, kad būtina taisyti gerokai pašlijusį partinės politikos įvaizdį. Beje, politologas taip pat mano, kad politinės partijos, atsakingos už nepasitikėjimo Seimo veikla visuomenės akyse didėjimą, ir vidinėmis priemonėmis turėtų rūpintis savo partijos narių etika, nes vien kodeksas, kad ir koks jis būtų, neturi galios iš esmės pakeisti politinę etiką Lietuvoje.
Dabar, pasak A. Dumčiaus, diplomatiškai sušvelninus šį „politiko apynasrį“, nebe tokio bauginančio kodekso priėmimas neturėtų strigti ir po pakartotinio svarstymo ketvirtadienį, jį planuojama priimti kovo mėnesį, jau pavasario sesijoje.
Visi kalbinti politikai ir ekspertai neabejoja tokio kodekso reikalingumu ir šį projektą sutinka palankiai, nes, jų nuomone, bent jau nieko blogesnio dėl to tikrai nebus, kad ir koks neveiksmingas jis liktų. Vis dėlto viena abejonė išlieka: ar nebus taip, kad toks deklaratyvus moralinių principų iškėlimas ir teliks tik žavinga, bet klaidinančia skraiste, kuri uždengs politinės arenos haremą nuo visuomenės akių? Ar skambios frazės apie pagarbą žmogui ir valstybei, teisingumą ir pavyzdingą elgesį neliks tik gražiais žodžiais? Tai gali būti nepagrįstas nerimas ir reikia viltis, kad jis nepasitvirtins. Vis dėlto klausimas, kam labiau reikia Politikų elgesio kodekso – visuomenei ar politikams – išlieka.
