Ko gero, Lietuva yra ta reta išimtis, kai net vasarą politikuojama. Vietoj poilsio mūsų politikai visu smagumu domisi svetimais diplomais, kovoja su partiniais kitaminčiais, priima neaiškios reputacijos organizacijų suteikiamus kunigaikštienių titulus ar skaitinėja svetimą paštą.
Galima būtų teigti, kad vakarietiškoje Lietuvos aplinkoje tokie dalykai yra akivaizdus mūsų politinio provincialumo požymis, dėl ko daugelis su tais pačiais Vakarais susijusių vietinių sprendimų yra arba nerimti, arba dar blogiau - tiesiog juokingi.
Žvelgiant paviršutiniškai, gali susidaryti įspūdis, kad ir Europos Sąjungos (ES) struktūrose vasaros laikotarpiu neapsieinama be lengvabūdiškų diskusijų, veltui eikvojant brangų laiką, užuot, pavyzdžiui, sprendus kur kas svarbesnes finansinių ES perspektyvų problemas. Naujausia pusiau mokslinė, pusiau politinė ES aktualija - lingvistinės diskusijos, susijusios su galimu vieningos kalbos vartojimu visose oficialiose organizacijos procedūrose ir dokumentacijoje.
Galima pripažinti, kad klausimas iš tiesų aktualus, tačiau, būdamas ne toks ekonomiškai opus, yra kaip tik tinkamas ramesniam vasaros laikui. Juo labiau kad skubos tvarka jokie sprendimai tikrai nebus priimami vien jau dėl to, kad rudenį laukia rimtos diskusijos ir iki jų reformuoti visą kalbinį ES institucijų aparatą būtų neįmanoma fiziškai.
Tačiau vėl suaktyvėjusi kalbinė diskusija turi ir keletą ne vien su lingvistika susijusių poteksčių, kurios neabejotinai orientuotos į politinės ir kultūrinės lyderystės ES klausimus ir galbūt netgi į būsimo ES modelio viziją.
Kaip ir buvo galima tikėtis, keletas mokslininkų, ilgai nelaukdami, pasiūlė universaliąją panacėją - nenuskriaudžiant niekieno ambicijų oficialiose ES procedūrose ir dokumentacijoje vartoti esperanto kalbą. Apie tokios idėjos įgyvendinimo kaštus, be abejo, detaliai niekas nediskutavo.
Tuo labiau ir apie tai, kiek laiko reikėtų tam, kad visas ES institucijų personalas ir jose (institucijose) besilankantys interesantai išmoktų nedaug kam suprantamą kalbą. Vadinasi, vien jau dėl ekonominių sąnaudų tokia idėja gali būti lengvai atmesta. Tuomet, jei ir toliau vadovaujamasi pragmatiniais sumetimais, teigiančiais, kad vienos kalbos vartojimas padarytų ES biurokratinio aparato funkcionavimą daug efektyvesnį, prasideda rimtos ir netgi aršios politinės diskusijos - kurią iš dabar vartojamų kalbų pasirinkti? Pagrindinės pretendentės, remiantis pačiais elementariausiais sklaidos, suprantamumo ir vartosenos argumentais, be abejonės, yra anglų ir prancūzų kalbos, kuriomis ir taip be didesnių sunkumų kalba visi su ES tiesiogiai susiję aukšto ir žemo rango veikėjai.
Tačiau vienos jų pasirinkimas ir slepia pačias ryškiausias politines bei kultūrines problemas, nes kalbos statuso įtvirtinimas lemia ir lyderio statuso turėjimą. Kažin ar Europos žemyno šalys, tarp kurių yra ir ES idėjos autorės, sutiks su tokiu britų, anaiptol nepasižyminčių euroentuziazmu, dominavimu. Ir šiuo atveju netgi anglų kalbos sklaidos argumentai nepadės. Tačiau būdama pakankamai galinga ir įtakinga transatlantine jėga bei savotiška JAV ir ES interesų gretinimo zona, Didžioji Britanija kažin ar norės in corpore mokytis prancūziškai. Be to, dar yra ir Vokietija, kuri lyg ir nereiškia kultūrinių ambicijų, bet disponuoja pačiais įtakingiausiais ES ekonominiais svertais.
Reikia pažymėti ir tai, kad aptariamosios lingvistinės diskusijos remiasi ne tik potekste, išreiškiančią konkurenciją dėl vienos šalies ar kultūros dominavimo ES. Minėtos diskusijos savotiška forma atgaivina kalbas ir dėl ES ateities, kuri po prancūzų ir olandų pareiškimų neatrodo taip aiškiai, kaip buvo apibrėžta Sutartyje dėl Konstitucijos Europai. Šiuo atveju akivaizdu, kad ir vėl susiduria eurofederalistų ir dabartinės, politiškai vis dar kiek diversifikuotos Europos šalininkų pozicijos.
Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad šiandien net ir lingvistiniai dalykai aiškiai rodo, jog būtent dabar vyksta pagrindinių ES ateities scenarijų kūrimas. Tačiau matant vietinio politinio provincialumo apraiškas, kyla rimtų abejonių, ar Lietuva turės savo aiškią poziciją jau vykstančiose diskusijose.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
