Vasaros metu daugelis paprastai pamiršta politines batalijas, nors Lietuvoje jau lyg ir įsivyrauja tradicija turėti maksimaliai politizuotas atostogas. Prieš metus vyko Prezidento rinkimai, dabar užsimiršti neleidžia skandaluose vis besikapanojantys Artūras Zuokas bei Viktoras Uspaskichas.
Visų vidaus politikos sukrėtimų kontekste akivaizdžiai nublanksta Europos Sąjungos (ES) reikalai, kuriuos vienas kitas Lietuvos politikos veikėjas kartais dar sugeba pavadinti užsienio politika ir nurašyti Užsienio reikalų ministerijos žinion. Ką gi, tenka konstatuoti, jog nuo įstojimo į ES praėjus daugiau nei metams net vietinių politikų tarpe dominuoja labai ribotas šios organizacijos suvokimas. Beje, itin operatyvaus vietinio Sutarties dėl konstitucijos Europai ratifikavimo fone toks požiūris atrodo netgi komiškai. Problema tik ta, kad itin dinamiška politinė ir ekonominė ES realybė lemia tai, jog ribotas jos suvokimas kainuoja ir pinigus, ir įtaką.
Be abejo, žvelgiant į formaliąją Lietuvos narystės ES pusę, viskas yra tvarkoje. Posėdžiai vyksta, paraiškos rašomos, europarlamentarai dirba, komisarė taip pat, biurokratai reguliariai kursuoja maršrutu Vilnius – Briuselis ir t.t. Tačiau atidžiau stebint bendras Lietuvos politikų santykio su ES tendencijas, vis stipriau peršasi išvada, jog išsamus šios organizacijos prigimties ir jos veikimo esmės suvokimas yra būdingas tik vienetams. To padarinyje, nuo pat mūsų šalies pasiryžimo integruotis į ES, palaipsniui ryškėjo takoskyra tarp politinės valios, išreiškiamos garsiomis deklaracijomis, referendumais bei sprendimais ir politinės realybės, ne visuomet atsiskleidžiančios palankumu arba ekonomine nauda.
Žinoma, už spartų nekvestionuojamos politinės valios realizavimą taip pat galima pateikti pakankamai argumentų, kurių esmė, ko gero, susives į geopolitinius teiginius bei ekonominės naudos siekį. Pirmuoju atveju ginčytis yra sunku ir politinė valia čia puikiai dera su šalies nacionalinių interesų užtikrinimu. Tačiau antruoju atveju reikia pastebėti, jog visos Lietuvos integracijos į ES eigoje vyravo bendra, nors ir ne visuomet pastebima tendencija dėl politinių tikslų aukoti ekonominius interesus. Tai lėmė ir spartų derinimąsi prie ES aquis, norą kuo greičiau ir pirmiems užbaigti derybas dėl narystės, komiškomis priemonėmis skatintą referendumą ne dėl, o greičiau už narystę ES ir, žinoma, paskutinį akcentą – jau minėtos Sutarties dėl konstitucijos Europai ratifikavimą Seime. Ko gero, priminti, jog nei ją ratifikavusieji, nei tie, kam galbūt kada nors reikės gyventi pagal jos nuostatas minėto griozdiško dokumento net neskaitė. Tačiau politinė valia buvo parodyta galingai. Ir nesvarbu, kad visas vietinių euroentuziastų pastangas vėjais paleido prancūzai bei olandai. Bet pasirodo, jog jau minėtiems vietiniams euroentuziastams prancūzų ir olandų balsai nerūpi, nes net ir akivaizdaus vieningos Europos valstybizacijos idėjos pralaimėjimo fone dar atsiranda veikėjų, teigiančių, jog būsimas referendumas Liuksemburge reiškia, jog „ES traukinys važiuoja“.
Žinoma, niekas nedrįstų teigti, jog visi ES mechanizmai ėmė ir sustojo. Veiksmas vyksta, tik Lietuvoje, deja, mažai kas domisi kuria linkme. Tuo labiau akivaizdžiai matosi ir vietinių politinės valios vykdytojų neįgalumas, nes nuosekli informacijos sklaida apie ES ir Lietuvos vietą joje yra kur kas sudėtingesnis uždavinys nei surengti referendumą ar ratifikavimą Seime.
Konstatuojant faktą, jog net didžioji dalis šalies politinių veikėjų sunkiai gaudosi sudėtingose ES struktūrose, galima tik įsivaizduoti kaip šią organizaciją suvokia eiliniai piliečiai. Todėl ir euroentuziazmu trykštančios apklausos ne visuomet nuteikia optimistiškai.
Dar daugiau pesimizmo kelia ir tai, jog ES lyg ir nustojo būti pirminės svarbos valstybiniu prioritetu. Iki narystės beveik kiekvieną dieną girdėdavome pareiškimus, jog įstojimas į ES yra strateginis valstybės prioritetas. Po 2004m. gegužės 1d. tokių pareiškimų nebėra, nors efektyvus narystės išnaudojimas ir būsimo Lietuvos vaidmens Sąjungoje projekcijos turėtų būti strategiškai kur kas svarbesnis uždavinys nei tik pastarąjį dešimtmetį dominavęs narės statuso siekis. Vien jau dėl to, kad Lietuvos narystė ES tęsis tikrai ne dešimt ar penkiolika metų. Vadinasi ir esama politinė realybė bei ateities scenarijų numatymas turi būti strateginis prioritetas nr.1. Deja, bet pas mus šį statusą kol kas turi tik politinės valios demonstravimas.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
