Prisipažinsiu, ilgą laiką vengdavau skaityti komentarus mūsų internetinėje žiniasklaidoje. Jau iš pirmo žvilgsnio gali pajusti, kad ten apstu deformuotų dalykų, besiribojančių su socialine patologija - zoologinio antisemitizmo ir apskritai klaikios ksenofobijos, bukos agresijos, kovingo analfabetizmo, pasišovusio “sutriuškinti” bet kokio lygio autorių (nė neminint vargšų politologų, kurie žaibiškai susilaukia visiško “diskvalifikavimo”).
Nesvarbu, kad daugelis anoniminių mąstytojų daro po keletą logikos ir gramatikos klaidų viename sakinyje - bet koks rimtas teoretikas ar analitikas netrunka sužinoti, kad visas jo profesinis gyvenimas ir kūrybinė veikla tėra apgailėtinas nesusipratimas.
Tad greitai supratau, ką omenyje turėjo Tomas Venclova, kartą Berlyne man pasakęs, kad mūsų internetiniai komentarai byloja apie tokį sąmonės, viešosios moralės ir kultūros lygį, kurio dar ilgai nepakeis ir Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą bei jos vertybių erdvę.
Šiaip ar taip, ten esama gan įdomių dalykų. Visoje toje maišalynėje šalia pavienių internetinių chuliganų, siekiančių žūtbūt šokiruoti tekstų autorius ir priversti juos blogai pasijusti, interneto svetainėse ir po straipsnių komentarais galima užčiuopti ištisą paletę socialinių sentimentų ir aistrų - kerštą, anoniminius gandus, norą pažeminti, puolimą iš desperacijos, kad su autoriumi, kurio negali pakęsti dėl jo pažiūrų ar veiklos, niekada nepajėgtum diskutuoti garbingai ir atvirai - auditorijoje, spaudoje, prisistatęs, o ne apgailėtinai besislepiantis ir besimaskuojantis.
Esama ten ir psichologinių atakų bei nervų karo - tiesiog raudonais siūlais yra siūtos ir aiškiai užsakytos atakos prieš tuos, kurie pasisako prieš šalies prezidentą, mėginant juos pažeminti ir taip priversti nutilti. XIX ir XX amžiais tokie pseudonimais pasirašę politinio šmeižto ir antisemitinių paskvilių specialistai Vakarų Europoje buvo vadinami dešiniaisiais užsakomaisiais rašeivomis - “the right-wing hacks” (nors, kita vertus, šita veikla suvešėjo ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, kurioje paskvilių autorius sunku apkaltinti dešiniosiomis pažiūromis).
Pavyzdžiui, viename portale veikia keisti dėsningumai - pasirodžius net ir lėkštiems, paviršiumi slystantiems tekstams apie tarptautines žydų organizacijas ar Izraelį, komentarų skaičius žaibiškai persirita per keletą šimtų. Panašų efektą sukelia ir kai kurios pavardės bei raktažodžiai - žydai, antisemitizmas, Izraelis, mafija, JAV, terorizmas, seimas, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus, Rimvydas Valatka, Artūras Zuokas, Prezidentūra.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad užsukęs ten patekai į kokį neonacių tinklapį - nesutikti, diskutuoti ar protestuoti neįmanoma ir beprasmiška, nes su neapykantos pritvinkusiais moraliniais trogloditais, nesibodinčiais rašyti, kad jie apgailestauja, jog ne visi žydai buvo išnaikinti per holokaustą, kalbėti nėra apie ką.
Dar daugiau - po tokių žodžių žmogus nenusipelno ne tik diskusijos ar kritikos, bet ir apskritai kokios nors reakcijos. Nebent tylios paniekos (jei matai, kad barbarišką, kitus žmones ir net savo bendrapiliečius sąmoningai žeminantį leksikoną vartoja beviltiškas cinikas ir niekšas), ignoravimo (jei prieš tave - tiesiog nepakaltinamas primityvas) arba užuojautos (jei įtari, kad tai - klystantis ir veikiausiai savęs nerandantis, nelaimingas jaunas žmogus).
Bet po to pastebi, kad daugelis internetinių mąstytojų ir kritikų visiškai nutolsta nuo ką tik, atrodytų, provokatyviai pasiūlytos bei pradėtos plėtoti temos ir pereina į smagų vienas kito erzinimą bei keitimąsi replikomis. Pakankamai daug ir naujųjų emigrantų, kuriuos išduoda naujosios savo šalies elgesio modelių ar kalbėjimo būdų imitavimas, mimikrija, prastas orientavimasis Lietuvos kultūros sferoje, galiausiai ir akivaizdūs naujai konstruojamo identiteto viražai (kad ir be jokio reikalo kaišiojant šviežiems emigrantams būdingą prastą anglų kalbą, demonstruojant savo skirtingumą nuo Lietuvos lietuvių ir panašiai).
Vieni ten aiškiai dirba sunkų ir atsakingą darbą - kovoja dėl opinijos, masinio sentimento bei liaudies balso ir palaikymo, diskredituoja prezidento ir tautos “priešus”, demaskuoja “sąmokslininkus”. Jie kaunasi už informacinę erdvę ir savo grupės arba šeimininkų dominavimą joje - maždaug tokią funkciją atlieka ir mobiliųjų telefonų skambučiai balsuojant per televizijos debatus. Kiti paprasčiausiai smaginasi iš eilės keikdami visus ir viską.
Pagaliau tai nestebina. Gyvename moderniajai barbarybei itin imlioje visuomenėje, kuri iki šiol stojiškai laikosi prieš pačias rafinuočiausias Vakarų intelektinės kultūros formas, bet mažai kuo nusileidžia Vakarams masinės kultūros sferoje.
Nestebina ir anonimiškos neapykantos kultūros suvešėjimas mūsų internetinėje žiniasklaidoje - sudėtingą politinę, socialinę ir net civilizacinę transformaciją patiriančios visuomenės nariai pasižymi ypatingu nesaugumo, netikrumo ir neaiškumo išgyvenimu. Tai slegia. O neretai virsta frustracija ir agresija.
Stebina kita. Kam šiaip jau gero lygio internetinei kultūrinei spaudai - “Šiaurės Atėnams”, “Literatūrai ir menui” ar “7 meno dienoms” - apskritai reikalingi po straipsniais dedami komentarai? Kad būtų galima aštriau išgyventi ir iliustruoti skirtumą tarp civilizacijos ir barbarybės? Kad autoriai pasitikrintų savo populiarumą, o leidinių redaktoriai orientuotųsi sudėtingoje ir daugiasluoksnėje tikrovėje?
Vargu bau. Jie reikalingi siekiant sukurti viešosios erdvės egzistavimo internete iliuziją. Viešoji erdvė yra neįmanoma be dalykiškos ad rem diskusijos, t.y. diskusijos ne apie asmenis ir jų privatų gyvenimą, o apie viešus reikalus (tuo tarpu internetiniai komentarai pas mus daugiausia nepranoksta ad hominem lygmens).
Viešoji erdvė yra neįsivaizduojama ir be save aiškiai identifikuojančio ir suvokiančio politinio bei moralinio individo - t.y. asmens, aktyviai siekiančio palaikyti, o ne maskuoti savo individualumą ir tapatybę.
Mūsų internetiniai komentarai yra moralines vertybes, orientyrus ir vertinimo kriterijus prarandančios visuomenės simptomas. Kai nėra kriterijų, viskas darosi vienodai vertinga arba nevertinga - tada tik reitingai arba skambučių ir komentarų skaičius nustato, ko vertas vienas ar kitas tekstas, iniciatyva ar projektas. Štai ir visa šitų komentarų poreikio esmė.
Kita problema yra viešosios erdvės nykimas - anonimiškos internetinės diskusijos viso labo tik negrabiai simuliuoja viešąją erdvę, kuri jau seniai tapo, kaip taikliai pažymėjo Zygmuntas Baumanas, viešų figūrų privataus gyvenimo aptarimo erdve. Sykiu nyksta ir privati sfera, kurią baigia kolonizuoti viešosios erdvės simuliacijos - TV debatai, realybės šou ir internetinių pokalbių svetainės.
Tiesą sakant, čia mes veikiau susiduriame su nauju fenomenu - kontrolės forma, kuri yra tiek rafinuota ir slepianti savo pėdsakus, kad į ją įtrauktieji, t.y. ir kontroliuojantieji, ir kontroliuojamieji, jaučiasi vienas kitam gyvenimo džiaugsmą teikiantys to paties didelio žaidimo partneriai.
Be to, internetiniai anonimai yra naujo tipo minia - postmoderni, virtuali, empiriškai nebesuvokiama minia. Ten nebėra individualybės, bet užtat yra daug neapykantos akumuliacijos ir pasiryžimo tapti kolektyviniu niekuo arba anonimu, idant būtų galima išrėkti arba kaip nors kitaip į pasaulį paleisti savyje susitvenkusią neapykantą tam nebeaiškiam ir nebesuvokiamam pasauliui.
O sykiu veriasi ir dar viena nerimą kelianti perspektyva - internetiniai anonimai yra virtualaus neapykantos poligono žvalgai. Jie išmėgina neapykantos zonas ir naujas, dar neužimtas teritorijas bei retorikas.
O kai paaiškėja, kad tai jau nebėra niekieno žemė ir kad ten esama ir gyvybės, ir net saviškių, gan greitai išmėgintosios neapykantos formos patenka į oficialią žiniasklaidą - pavyzdžiui, kad ir jau pasirašytais straipsniais “Respublikoje”, atviru tekstu skelbiančioje nacių idėjas apie žydus ir homoseksualius žmones.
O po to laisvai jaustis galima ir kvazifašistiniam bei kvazibolševikiniam “pijarui” - dirva išzonduota, paruošta ir supurenta.
Atsvara tam tėra tik viena - tikrosios viešosios erdvės palaikymas pilietinėje visuomenėje. Todėl ir negalime leisti, kad pas mus įsigalėtų vien tik jos erzacai ir simuliacijos.
Tai anaiptol ne vien abstraktus aukštosios kultūros gynimas prieš populiariąją ir masinę. Tai mūsų demokratijos ir pilietinės visuomenės ateities klausimas.