Perfrazavus Karlo Marxo ir Friedricho Engelso Komunistų partijos manifesto garsiąją pradžią, būtų galima drąsiai teigti, kad nauja šmėkla vaikščioja po Europą - antiamerikanizmo šmėkla.
Tiesiog mūsų akyse gimsta keistas Europos intelektualų, o gal net ir didelės europiečių dalies kolektyvinės tapatybės modelis - jų vienijimasis antiamerikietiško sentimento pagrindu. Tiesą sakant, jei atmesime vis labiau stiprėjantį Senojo pasaulio priešiškumą ir net akivaizdžiai intensyvėjančią neapykantą JAV, pasidarys neaišku, kas apskritai vienija Europą.
Liūdna ir ironiška, bet visos kalbos apie bendrąsias Europos vertybes subliūkšta vos pamėginus jas artikuliuoti. O kas gi jos yra? Gal egzistuoja kažkokia mistinė vieninga Europos politinė srovė, nutrinanti ribas tarp kairės ir dešinės arba tarp Rytų ir Vakarų Europos? Žinoma, ne. Galima iki užkimimo kalbėti apie socialdemokratinę Europą ir jos ypatingą potraukį kairėms vertybėms, bet kaip tada paaiškinti šiuo metu vykstantį politinės dešinės ir konservatyviųjų partijų atgimimą Europoje, įskaitant ir tradiciškai socialdemokratines, ypatinga trauka lygybei, horizontaliai visuomenės struktūrai ir komunitarizmui pasižyminčias šalis Norvegiją ir Daniją?
Gal egzistuoja kažkoks bendras europinės kultūros ir europietiško išsilavinimo vardiklis, svetimas klasinių ir rasinių prarajų kamuojamai Amerikai? Tai taip pat fikcija. Socialinės ir intelektualinės skirtybės bei prarajos tarp įvairių kultūrinių getų, kurias politiškai korektiški intelektualai laiko tikrosios tolerancijos apraiška ir daugiakultūriškumu, Europoje yra tokios pat žiaurios ir neįveikiamos, kaip ir JAV. (Jei gerovės valstybė neleidžia mirti iš bado, tai anaiptol nereiškia, kad būdamas spalvotas imigrantas esi iš tikrųjų laikomas lygiu ir tikru bendrapiliečiu.) Visos kalbos apie esą žiaurią Ameriką ir rasiškai bei kultūriškai harmoningą Europą tėra pasakėčia naivuoliams, kuriems patogi socialinė ar politinė doktrina atstoja realaus gyvenimo patirtį.
Žinoma, egzistuoja įstabus Europos kultūros pasaulis. Niekada Amerikoje nepatirsi to, ką gali patirti mažuose Europos miesteliuose - Jano van Eycko ir Hanso Memlingo Briugėje, Franso Halso Harleme, Jano Vermeerio Delfte. O ką jau kalbėti apie pačių amerikiečių nuo seno garbinamus Europos kultūros centrus, tokius kaip Paryžius, Londonas, Berlynas, Amsterdamas, ar apie neseniai amerikiečių atrastas ir pamiltas Vidurio Europos šalių sostines - Prahą ir Budapeštą. Europos architektūrai, kultūros paminklams ir klasikinei jos kultūrai kone meldžiasi ne tik Europos, bet ir Amerikos intelektualai. (Ir aš branginu kiekvieną savo gyvenimo akimirką, kurią galiu praleisti nuostabiuose Europos senamiesčiuose ir muziejuose - bet juk akivaizdu, kad tos Europos, apie kurią aš nuo pat vaikystės svajojau, jau seniai nebėra. Tos Europos nebeliko jau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.)
Bet ne kultūra šiandien vienija europiečius. Europiečius šiandien vienija tik XX amžiaus sukeltos sunkios traumos ir dar neseniai atsiradęs bendras neapykantos objektas. Galutinai paaiškėjo, kad niekur nedingo ir vis dar apie save primena ne tik abiejų pasaulinių karų sąlygota trauminė patirtis, bet ir kitos, dar senesnės Europos fobijos, apie kurias mes vėliau kalbėsime - modernusis ideologinis antisemitizmas, neapykanta moderniajam pasauliui ir tokioms jo apraiškoms, kaip antai: kapitalizmas, technologinės, mokslinės ir religinės pasaulio racionalizacijos formos, taip pat ir sekuliarinės kultūros įsigalėjimas.
Kodėl aš miniu šiuos dalykus, kurių ryšys su antiamerikietiško sentimento išplitimu Europoje, atrodytų, tikrai nėra akivaizdus? Todėl kad įdėmiau žvilgtelėjus į kitas Europos ideologines, politines bei kultūrines fobijas, nenumaldomai aiškėja jų sąsajos su tolydžio stiprėjančia antiamerikietiška isterija Vokietijoje, Prancūzijoje, valoniškoje, t.y. frankofoniškoje, Belgijos dalyje ir Skandinavijos šalyse. Antiamerikietiškas sentimentas paprastai susipina su pacifistų ir ypač antiglobalistų pozicijomis ir retorikomis, kuriose Amerika yra atvirai tapatinama su globalizacija, globaliniu kapitalizmu, globaline masine kultūra ir jos ekspansija, nė neminint jos kultūrinio imperializmo ir noro kontroliuoti visą pasaulį.
Gerhardas Schroederis ne per seniausiai laimėjo rinkimus Vokietijoje ir vėl tapo šalies kancleriu laiku pasinaudojęs pigia, didelio proto ar nors kiek rafinuotesnės politinės kultūros tikrai nepareikalavusia antiamerikietiška korta. Būsimasis karas Irake į rimtą politinę krizę įstūmė NATO ir suskaldė Europos Sąjungą. Dėl visiškai suprantamų priežasčių proamerikietiškos pozicijos besilaikančios Rytų Vidurio Europos šalys jau suspėjo patirti šokiruojančią Prancūzijos aroganciją, Jacques’ui Chiracui prabilus apie dvi Europas ir apie ES šalių kandidačių nesugebėjimą suprasti Europos interesų.
Už ką Europa taip nekenčia JAV? Kuo paaiškinti šią kylančią isteriją, kurioje neretai į darbą paleidžiama retorika, kurios Vakarų Europa vengdavo net kritikuodama buvusią Sovietų Sąjungą už cinišką demokratijos ir žmogaus teisių ignoravimą? Kodėl šimtus metų tarpusavyje kariavusios Europos šalys šiandien unisonu keikia valstybę, kuri visiškai neseniai ne tik išgelbėjo jas nuo raudonojo ir rudojo maro, bet ir stabilizavo bei suvienijo po Antrojo pasaulinio karo nusiaubtą ir, tiesą sakant, demoralizuotą Vakarų Europą? Kodėl Prancūzijai, nuo XIX amžiaus pabaigos niekaip negalinčiai susitaikyti su savo galios ir įtakos praradimu pasaulyje, atrodo, didesniu pažeminimu tapo ne nacių įžygiavimas į Paryžių, o sąjungininkų įvykdytas šalies išvadavimas?
Atsakymų čia gali būti daug. Pasistengsiu išnarplioti keletą analitinių schemų, nes vieno paprasto atsakymo šioje istorijoje nėra ir negali būti. Visų pirma Prancūziją ir JAV sieja senas vienu metu liepsnojančios meilės ir neapykantos ryšys - šitas odi et amo dvilypumas gali būti suprastas tik prisimenant Prancūzijos ir JAV revoliucijas bei JAV nepriklausomybės kovas. Šito dvilypumo, atsiradusio tarp Senojo ir Naujojo pasaulio simbolinę vienybę įkūnijusių Prancūzijos ir JAV, žinoma, neverta painioti su tuo, kas įvyko XX amžiuje.
Amerikos iškilimas XX amžiuje simbolizavo ne tik gilią Europos krizę, bet ir priminė Vakarų Europai, kam ji turi būti dėkinga už tai, kad apskritai išliko. Naujasis JAV vaidmuo pasaulyje neišvengiamai žeidė tarp dviejų tuometinių galybių - Amerikos ir Sovietų Sąjungos - atsidūrusios Vakarų Europos ambicijas. Bet ją ištikęs nuosmukis ir pažeminimas tebuvo tik viena monetos pusė. Gerokai svarbiau buvo tai, kad Europos gelmėse užgimusios totalitarinės aistros, ideologiniai sąjūdžiai ir neapykanta modernybei niekur nedingo.
Šiuos destruktyvius dalykus asimiliavo ir į paraštę nubloškė po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje įsigalėjusi liberalinė demokratija. Bet destruktyvios antimodernistinės aistros - kairuoliškas radikalizmas, eurokomunizmas, ideologinis antisemitizmas - niekur nedingo. Jos tik laikinai prislopo. Būtent jos vėliau ir pradėjo transformuotis į neapykantą Amerikai.
