Lietuvoje sąvokos „dešinė“ ir „kairė“ yra vartojamos kaip savaime aiškios. O juk iš tikrųjų jos anaiptol nėra tokios paprastos. Dešinumo ir kairumo kriterijai nėra fiksuoti vienąkart visiems laikams, jie bent jau papildomi ir atnaujinami. Be to, ideologinėse dešiniųjų ir kairiųjų stovyklose yra įvykę didelių pokyčių.
Todėl verta paanalizuoti dešiniųjų vertybių situaciją Lietuvoje ir mėginti aiškintis, kas mūsų dešiniuosius sieja su tais, kuriuos jie Vakarų šalyse turėtų laikyti idėjiniais sąjungininkais. Pradėkime nuo mūsų liberalų, o kitą kartą aptarsime Lietuvos konservatorius.
Lietuviškasis liberalizmas
Lietuviškasis liberalizmas yra neatsiejamas nuo išeivijos idėjų istorijos – nepaisant kai kurių liberalios minties užuomazgų dar XIX a. „Aušroje“ ir „Varpe“, jis gimė JAV po Antrojo pasaulinio karo. Didžiausiu lietuviškojo liberalizmo ideologu ir teoretiku tapo išeivijos sociologas Vytautas Kavolis, išplėtojęs originalią revizionistinės etikos ir kultūrinio liberalizmo teoriją.
V. Kavolis tikėjo, kad kiekviena religinė ar ideologinė ortodoksija turi savuosius revizionistus, t.y. savo liberalųjį elementą, kuris švelnina varžtus ir sutaiko tikėjimą ar ideologiją su kitokio mąstymo formomis. Jis buvo net iškėlęs kovinį šūkį, kuris dėl savo ironiškos užuominos į marksizmą ilgai siutino sovietinius funkcionierius: „Visų šalių revizionistai, vienykitės! Jūs neturite ko prarasti, išskyrus savo ortodoksus!“
Viename iš savo ankstyvųjų tekstų V. Kavolis rašė, kad liberalizmo dvasiai yra ypač artimi tie, kurie savo konservatyvioje ar radikalioje aplinkoje mėgina sušvelninti nirtulingą doktriną, sutaikyti ją su pasauliu ir mažinti laisvės suvaržymus. Jo manymu, jie yra net gerokai vertingesni liberalų sąjungininkai nei rėksmingi liberalizmo doktrinieriai ar saugioje aplinkoje gyvenantys politinių kampanijų organizatoriai. Savo straipsnyje „Šiandieninė pažangumo reikšmė“ V. Kavolis teigia:
„Mes spontaniškai jaučiame, kad liberalu negalima laikyti to, kuris, save liberalu tituluodamas, kovoja už diskusijų laisvės suvaržymą, padėdamas sukurti visuomenėje atmosferą, kurioje baugu turėti nekonformistinę nuomonę. Liberaliu žmogumi laikome tą, kuris, nepaisant, kokios jo ideologinės pažiūros ir politinis blokas, kovoja už varžtų mažinimą savo gyvenamoje aplinkoje ir pasaulyje apskritai. Šia prasme, be abejo, liberalesni yra Jonas XXIII ir Paulius VI, kurie stengėsi mažinti savo institucijoje egzistuojančius varžtus negu tie, kurie, mėgindami būti laisvės kovos popiežiais, tepasidaro antikomunizmo politrukais.“
Kultūrinį liberalizmą V. Kavolis suprato kaip universalią sąmonės tendenciją, bendražmogiškos patirties trajektoriją, kurios esmė – tikėjimas individualiu protu ir sąžine, nesuvaržytos interpretacijos galimybė, atvirumas kitokiai patirčiai ir tolerancija. Tiek šis žvilgsnis į liberalizmą, tiek „Santaros-Šviesos“ debatų erdvė gali būti laikomi vertingu lietuvių įnašu į liberalios minties sklaidą pasaulyje.
Politinio liberalizmo viražai Lietuvoje
Liberalizmas turi palyginti solidžias intelektines ir kultūrines atramas Lietuvoje, bet jo didžiausia problema buvo ir tebelieka politinis nebrandumas. Politinio mąstymo stygius, jei norite.
Geriausia, ką galima pasakyti apie liberalus, būtų štai kas: Lietuvoje egzistuoja turbūt vienintelė simpatingų politikų grupė, su kuria malonu diskutuoti ir kuri nekelia intelektinio bei moralinio diskomforto – tai buvusios Lietuvos liberalų sąjungos senbuviai, kurie, atskilę nuo liberalcentristų, šiandien vadinasi Lietuvos liberalų sąjūdžiu.
Tiesą sakant, lietuvių liberalų gretose būta ir tebesama visko po truputį – kovingų doktrininių liberalų (tiesa, nelabai sugebančių savo doktriną sutaikyti su Lietuvos tikrove); konkrečių politikų grupei simpatizuojančių žmonių, gan laisvai traktuojančių liberalizmą; pasimetusio, savo vietos politiniame spektre vis dar tebeieškančio ir kartkartėmis atskylančio elemento; neatsakingų idėjinių frantų; galiausiai vieno asmens lojalistų, savo ateitį siejančių tik su partijos lyderiu.
Abejonių nekelia faktas, kad Lietuvoje susiformavusi liberalų partija – Lietuvos liberalų sąjunga – mažai ką bendra turėjo su išeivijoje subrandintu liberalizmu. Gimusi kaip akademikų ir kultūrininkų politinė partija, Lietuvos liberalų sąjunga vėliau patyrė stiprių permainų. Gražiausią jos laikotarpį galima drąsiai sieti su Klaipėdos liberalų iškilimo laikotarpiu, kada ši partija nestokojo ambicijų, veržlumo, idealizmo ir vizijos. Vėliau prasidėjo tai, kas stipriai deformavo šios partijos raišką ir veiklą – gili, užsitęsusi ir iki šiol neišspręsta lyderystės krizė.
Būtent ši krizė, pagimdyta noro patekti į politinio teatro avansceną ir iš mielo pogrindininko pagaliau virsti rimtu ir gerbiamu sistemos nariu bei ambicingu žaidėju, sukūrė pavojingą iliuziją, kad rinkodaros principais surastas patrauklus lyderis sugebės pasiekti šį lūžį.
Iliuzija, kad vienintelę patrauklią, bet ilgai politiniame užribyje buvusią liberalų partiją išvesti į lietuviškąjį mainstream gali tik sociologinių apklausų herojus ir liaudies numylėtinis, privedė prie Rolando Pakso, o vėliau Artūro Zuoko lyderystės – dviejų nelaimių, kurios Lietuvoje ilgam sukompromitavo liberalų vardą, o pačią partiją atbloškė toli atgal. Galima sakyti, šie žmonės anuliavo visas liberalų pergales ir sugrąžino juos į tą pačią pradinę situaciją, nuo kurios prasidėjo partijos kilimas.
Žodžio infliacija, arba kas yra Lietuvos liberalai?
Šiandien Lietuvoje veikia keturios politinės partijos, vadinančios save liberaliomis – liberalcentristai, socialliberalai, liberaldemokratai ir naujasis LLS. Tad rinkėjams belieka sukti galvas, kurios iš šitų partijų tikrai turi kokį nors ryšį su liberalizmu, o kurios paprasčiausiai savinasi šį pavadinimą.
Šiaip ar taip, termino „liberalizmas“ infliacija Lietuvoje yra įvykęs faktas, kurį neišvengiamai tenka pripažinti. Jei Lietuvoje buvo sąmoningai siekiama sukompromituoti liberalizmo vardą ir sukarikatūrinti patį liberalizmą, tai šis tikslas tikrai sėkmingai pasiektas daugeliui metų į priekį.
Šitą padarė ne tik libdemai, bet ir A. Zuoko vadovaujami liberalcentristai – abiem atvejais tai yra žmonės, neturintys jokios ideologijos ir rišlios vertybių sistemos. Klausimas, kas liberalizmą labiau diskredituoja – prieš savo valstybę ir šalį veikiančios prorusiškos jėgos ir net kritikos nenusipelnantys jų ruporai ar stambiojo kapitalo įgaliotiniai, desperatiškai siekiantys pratęsti savo pozicijas ir vaidinantys nepriklausomas figūras, – nėra esminis.
Šiandien A. Zuokas ir jo liberalcentristai asocijuojasi su tuo, su kuo siejasi ir darbiečiai bei socialdemokratai – tarnavimu stambiajam kapitalui ir jį atstovaujančioms finansinėms grupuotėms, klientelizmu, nepotizmu, korupcija, viena kitą keičiančiomis viešųjų ryšių akcijomis, rūmų intrigomis, o neretai ir žemiausio lygio šuleriavimu. Visa tai yra pati tikriausia antipolitika, kuri neleidžia normaliai funkcionuoti demokratijai ir kuri stabdo visas politinio gyvenimo atnaujinimo galimybes.
Galima pasisavinti kokį tik nori pavadinimą. Ne tai svarbiausia. Svarbu, kad piliečiams abejonių nekiltų dėl tų, kurie iš tikrųjų atstovauja liberalioms vertybėms. Jei būtų nors viena iš tikrųjų nuosekli ir liberalioms vertybėms ištikima partija, visas mano minėtas maskaradas ir pavadinimų tiražavimas nekeltų jokios problemos.
Bet problemą kaip tik ir sukelia liberaliųjų vertybių atstovavimo silpnumas būtent toje stovykloje, iš kurios daugiausia tikimasi. Kitaip tariant, jei bent viena liberalizmui atstovaujanti partija būtų iš tikrųjų atsidėjusi liberalioms vertybėms, viskas būtų gerokai paprasčiau.
Liberaliosios vertybės Lietuvoje
Liberalai visų pirma turi ginti laisvę – žodžio, minties, sąžinės, kūrybos, veikimo ir asocijavimosi laisvę. Sykiu ir individo orumą. Didysis liberalų įsipareigojimas yra politiškai laisvo ir moraliai vientiso individo saugojimas. Tad liberalai turėtų pirmieji reaguoti į visas laisvos minties ir kritikos gniaužimo, cenzūros ir nepagarbos žmogui apraiškas.
Tik neapgaudinėkime savęs teigdami, kad šitų apraiškų nesama Lietuvoje – spaudos laisvė įnirtingai ginama, kada tyčiojamasi iš žydų ir homoseksualų, bet radijo žurnalistas ir politikos komentatorius nutildomas iškart, vos tik pamėgina griežčiau kritikuoti socialdemokratus.
Liberalų domėjimasis debatų kultūra, kritiškai mąstančių ir nepriklausomų piliečių ugdymo galimybėmis mokyklose ir universitetuose turėtų būti jų prioritetinis dalykas, o ne priešrinkiminės viešųjų ryšių akcijos epizodas.
Liberalai privalėtų būti nesutaikomi ekonominio ir politinio centralizmo, monopolinio kapitalizmo, pas mus niekam nebepavaldžios ir nebekontroliuojamos stambiosios valstybinės biurokratijos ir bet kokios savivalės kritikai.
Deja, mes negirdime jų balso svarstant ir ginant mažųjų miestelių, provincijos ir regionų ateitį. Su galios struktūra susitapatinusi liberalų partija, besidominti tik Vilniaus reikalais, apskritai traktuotina kaip nesusipratimas.
Savo buvimo pateisinimas
Šiaip ar taip, svarbiausia yra spraga, kurią įveikti visų pirma ir turėtų tikrieji liberalai. Tai jaunimas – politinės benamystės ir beprasmybės jausmo kankinami jauni žmonės, dar nepraradę pilietinio solidarumo, lojalumo savo šaliai ir idealizmo. Būtent šiuos jaunus žmones ir išdavė A. Zuokas – gabus ir charizmatiškas, bet, deja, savo paties rankomis moralinį lyderį ir ateities politiką savyje sunaikinęs žmogus.
Todėl liberalams reikia ne su A. Zuoku sąskaitas suvedinėti, o daryti viską, kad būtų atkovotas mąstantis ir patriotiškas Lietuvos jaunimas, kuris šiandien vienintelis tegali atnaujinti kolapso ištiktą Lietuvos politiką. Jei liberalai šia linkme ką nors nuveiks, užuot aiškinęsi, kas jų partijoje yra Nr. 1, jie atliks istorinį darbą ir bus su kaupu pateisinę savo politinę egzistenciją.
