Prisipažinsiu, apie Vilnių ir Kauną aš visada mąstau kaip apie ne iki galo įsisavintą ir ne visai savą teritoriją. Būdamas klaipėdietis ir stipriai suaugęs su Klaipėda, kaskart turiu vis iš naujo sau atrasti kitą miestą, kuriame tenka apsigyventi.
O gyventi teko visuose trijuose pagrindiniuose Lietuvos miestuose - gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, beveik šešerius metus gyvenęs Vilniuje, dabar jau ketvirtus metus gyvenu Kaune.
Niekada neslėpiau, kad labai mėgstu Vilnių - vienintelį iš tiesų pasaulinį Lietuvos miestą, kosmopolitinį (nors šito žodžio mūsų idėjinės davatkos ir politiniai tartiufai nekenčia kaip maro, aš jį tyčia pabrėšiu - taip, ponios ir ponai, kosmopolitinį) ir didingą Vidurio Europos miestą. Tiesa, man artimesnis kiek pavargęs ir apšepęs, eklektiškos architektūrinės ir urbanistinės įvairovės Vilnius, o ne vis labiau spindintis, savo plėtros logika vis lengviau prognozuojamas bei kitas Europos sostines primenantis Vilnius.
Kad ir kaip būtų, be Vilniaus Lietuva nebūtų Rytų Vidurio Europos šalis - ji būtų tiesiog Rytų Europa. Be Klaipėdos Lietuva nebūtų Baltijos šalis. O ką Lietuvai reiškia stipriai mitologizuotas Kaunas?
Miestas iš garnizonų
O Kaunas yra lietuviškojo modernizmo lopšys. Juk tai vienintelis lietuvių sukurtas didelis ir modernus miestas. Tai miestas, simbolizuojantis tarpukario nepriklausomybę ir sykiu visą modernųjį projektą - šalies politinį ir kultūrinį modernizmą. Miestas, kurį lietuviai iš periferinio carinės imperijos garnizonų miestelio pavertė elegantišku ir puikiu Europos miestu. Miestas, kuriame eksperimentavo ir reiškėsi tarpukario Lietuvos architektai.
XX a. pirmosios pusės ankstyvojo modernizmo architektūra Kaune yra ypatingo grožio, o V.Putvinskio gatvė, kurioje gyvenu, man atrodo viena iš pačių gražiausių gatvių ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai iš visų, kurias man yra tekę matyti daugelyje miestų ir šalių. Kaunas yra labai gražus ir jaukus miestas, tik jam trūksta tos gyvybės ir viešųjų erdvių, kuriomis pasižymi Vilnius.
„Žalgiris“ jau nebe tas
Nenoriu prasidėti su nusibodusiomis klišėmis apie laikinosios sostinės kompleksus Kaune. Tos „retro-“ atmosferos, juokingų ir naftalinu dvelkiančių dalykų bei operetinių personažų čia tikrai esama. Bet jų nėra tiek daug ir jie nevaidina tokio vaidmens, kad vertėtų juos išpūsti.
Kaunas dažniausiai apibūdinamas kaip krepšinio miestas. Tai tiesa. Bet ši Kauno savastis jau yra patekusi į visiškai kitokį kontekstą. Tačiau buvęs moderniojo lietuvių mito dalimi krepšinis Lietuvoje šiandien neatsiejamai suaugo su globaline komercine kultūra. Šiuo požiūriu ir Kaunas pasikeitė, ir „Žalgiris“ jau nebe tas.
Į akis krenta tai, kad Kaunas stokoja viešųjų erdvių ir apskritai viešo gyvenimo. Šiuo požiūriu Kauną stipriai pranoksta ne tik Vilnius, bet ir Klaipėda. Skirtingai nuo Vilniaus ir Klaipėdos, Kaunas nėra atkovojęs miesto centro gerai muzikai, studentams (kurių jis turi daugiausia visoje šalyje), kavinėms ir naktiniam gyvenimui.
Bet sykiu Kaunas pelnytai garsėja neformaliomis grupėmis ir puikiomis kompanijomis - ypač architektų ir melomanų.
Įtampa ir konkurencija
Kauniečiams (ypač gyvenantiems Vilniuje) neretai būdingas labai keistas polinkis nuvertinti savo miestą.
Sunku pasakyti, ar tuo mėginama psichologiškai pateisinti savo išvykimą iš Kauno, ar čia tiesiog esama negatyvios priklausomybės nuo Vilniaus, verčiančios savo gimtąjį miestą suvokti tik kaip „antrąjį“, viskuo nusileidžiantį pirmajam.
Dviejų didžiausių šalies miestų, esamos ir buvusios sostinės konkurencija yra gerai žinomas dalykas. Pakanka prisiminti Maskvos ir Sankt Peterburgo, Varšuvos ir Krokuvos, Stokholmo ir Geteborgo tarpusavio santykius. Geteborgiečiai turi posakį, kad geriausia, kas yra Stokholme, - tai X-2000, greitasis traukinys iš Stokholmo į Geteborgą. Regis, šito amžinojo „antro miesto“ arba buvusios sostinės komplekso apstu ir Kaune.
Didysis Kauno mitas
Kita vertus, Kaunas vienintelis iš visų didžiųjų Lietuvos miestų yra išlaikęs didelę savo senųjų gyventojų dalį. Vilnius ir Klaipėda yra suvažiavėlių miestai, iš naujo kuriantys savąsias tapatybes, o Kaunas turi per kartas besidriekiančią istorinę atmintį bei bendros kolektyvinės tapatybės fragmentus. Čia dar esama žmonių, ne tik menančių tarpukario Lietuvą, bet ir ryškiai besiskiriančių nuo sovietmečio sukurtų socialinių tipų. Tai pirmieji autentiški ir modernūs Lietuvos miestiečiai.
Bet sykiu Kaunui akivaizdžiai trūksta dinamizmo ir idėjų, kuriomis dažniausiai uždegti miestą ir savąsias profesines aplinkas pajėgia ne rutinizuoti saviškiai, o iš svetur atvykę ir Kauną laisvai pasirinkę žmonės. Tad atvykėliai - ne likimo ir tradicijos, o laisvo pasirinkimo kauniečiai - galėtų ženkliai prisidėti prie Kauno atgimimo.
O ką reiškia frazė „Kaunas yra Kaunas“? Ar ji reiškia, kad Kaune galioja savos taisyklės arba kad nebūdamas kauniečiu nedaug ką suprasi Kauno gyvenime? Vargu. Ryškiai besiskiriantis nuo sovietmečiu išplėtotų Lietuvos miestų, savo kitokį kultūrinį bei politinį kontekstą išdidžiai linkęs pabrėžti Kaunas buvo natūraliai lydimas miesto legendų šleifo.
Tokių modernių miesto legendų bei savų herojų ir antiherojų, maitinančių žurnalistų ir menininkų vaizduotę, Kaunas turi daugiau nei kiti mūsų miestai jau vien todėl, kad jis į sovietmetį atėjo iš kitos epochos ir kultūros, o todėl save suvokė kaip išdidžią alternatyvą sovietmečiui.
Regis, čia ir slypi Kauno laikysenų ypatingumo priežastis. Kauniečiai tiesiog turėjo rimtų priežasčių kurti savo miesto legendas ir mitologizuoti Kauną.
R.Kalantos kitamanystė
Kaunas yra metodiškai naikintas miestas. Po karo jis neteko Vytauto Didžiojo universiteto, bibliotekų, didelės dalies humanitarinės inteligentijos ir menininkų.
Tai, kad moderniosios Lietuvos humanistikos ir intelektualinio gyvenimo centras buvo sąmoningai verčiamas techninės minties centru, inžinierių ir medikų kalve, yra viena pačių skausmingiausių Kauno netekčių bei deformacijų. Neturiu nieko prieš medikus ir techninę inteligentiją (juolab kad pastaroji neretai esti gerokai šviesesnė už humanitarus), bet prarasdamas savo tarpukario rašytojus, filosofus ir menininkus Kaunas prarado savo kultūrinį balsą bei intelektualinės tapatybės centrą.
Lūžis Kauno istorijoje buvo 1972 metai - Romo Kalantos žūties metai. Ne tik todėl, kad už laisvę pasiaukojęs jaunas žmogus simboliškai Lietuvą susiejo su 1968-ųjų maištaujančia Čekoslovakija, o Kauną - su susideginusio jauno čeko Jano Palacho Praha. Ne tik todėl, kad Kaune buvo daugybė puikių lietuviško roko grupių, kurios po R.Kalantos susideginimo buvo išvaikytos. Jas pakeitę vokaliniai instrumentiniai ansambliai - sistemos revanšas už maištą. Pagaliau ne tik todėl, kad sovietai nužudė Lietuvos hipių viziją ir kultūrą, kuri maitino roką, laisvės sąmonę ir politinę vaizduotę.
Reikalas tas, kad 1972-ieji simbolizavo ypatingą Kauno pakilimo laikotarpį. Jono Jurašo Kauno dramos teatras ir ypač tuo metu jame pastatyta Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“, Modrio Tenisono įkurta pantomimos trupė, tais pačiais metais pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ - visa tai simbolizavo naują Kauno ir visos Lietuvos kultūrą, kurią sovietai po R.Kalantos žūties sunaikino. Ši kultūra turėjo stiprų kitamanystės ir disidentinės sąmonės elementą, kuris mus susiejo su Vengrijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos pasipriešinimo ir kitamanystės kultūra.
Džinsų ir roko dvasia
Jei Vilnius į Vidurio Europos erdvę mus įjungia savo daugiakultūrės istorijos didybe, Kaunas mus galėjo su Vidurio Europa dar glaudžiau susieti per šią naująją kultūrą, kurią sovietai be jokių sentimentų numarino. Joks Lietuvos miestas nebuvo taip brutaliai laužomas ir prievartaujamas kaip Kaunas. Šio miesto sovietai bijojo ir nekentė.
Bet jie jo nesunaikino. Deformavo, pakeitė, bet nesunaikino. Geriausias to įrodymas - Kauno elektorato vaidmuo tada, kai ne Lietuvoje surežisuotos politinės manipuliacijos per rinkimus graso vakarietiškai mūsų šalies orientacijai.
Nenoriu perdėti Kauno vaidmens, bet tikiu, jog tai nėra atsitiktinumas. Kaunas turi aštrią politinę atmintį ir kone intuityviai pajunta pavojingas dabarties sąsajas su nesena praeitimi.
Tikiu, kad Kaunas atgims.
Geriausia, kad jis atgimtų kaip mielas, jaukus ir jaunatviškas akademinis miestas - verslo ir mokslo, meno ir klubų, roko ir džinsų miestas, atgaivinantis XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių dvasią.
Juk ir be politinės galios bei socialinio susireikšminimo galima būti laimingiems.
"Klaipėda" (www.klaipeda.daily.lt)
