Vudis Alenas (Woody Allen) savo filme „Garsenybė“ („Celebrity“) atvėrė dramą žmogaus, atkakliai siekiančio patekti į Niujorko garsenybių pasaulį ir pačiam išgarsėti. Viskas šiame pasaulėlyje yra susiję - kol nepateksi į kompanijas, kurioms priklauso modeliai, madų dizaineriai, dailininkai, teatro ir kino režisieriai, aktoriai, žurnalistai, rašytojai ir meno kritikai, tol tavęs niekas nežinos.
Kita vertus, tavęs niekas nežinos, jei nepateksi į šias kompanijas. Tad kaipgi į jas patekti?
Kažkas turi paskelbti, kad tu jau esi garsenybė. Žinios paskelbimas sutampa su iniciacija į garsenybių klubą. Ši žinia iš esmės yra save įgyvendinanti pranašystė. Tu tampi garsenybe tada, kada tai konstatuoja arba paskelbia kaip svarbų faktą.
Tokią žinią paskelbti gali tik tie, kas turi teisę šitą daryti. O tokią teisę turi imagologai - įvaizdžių inžinieriai ir kryptingai formuojamo „teisingo“ tikrovės suvokimo specialistai. Tiesa, jie dažniau vadinami PR, arba viešųjų ryšių, specialistais. Po to jau ateina žurnalistų eilė - jie yra tas megafonas, kuriuo pagarsinamas priimtas sprendimas inicijuoti tave į masių matomus ir vartojamus žmones, tai yra garsenybes.
Su sau būdinga negailestinga ironija V.Alenas atveria savimi mintančio ir save reprodukuojančio vanitatum vanitas - tuštybės pasaulėlio - anatomiją. Mes išvystame visą garsenybių narcisizmą, jų priklausomybę nuo medijų, būtinybę nuolat gyventi ir save reprezentuoti sensacijos lygmenyje. Tai baigiasi ne tik komišku susireikšminimu, bet ir rimtomis asmenybės deformacijomis bei moralinėmis kančiomis.
V.Aleno filmo pagrindinis personažas, šį kartą vaidinamas ne jo paties, o britų aktoriaus Keneto Brana (Kenneth Branagh), užuot tapęs visų geidžiamu, vartojamu ir sensacingu rašytoju bei scenaristu, pamažu praranda tai, kas žmogaus gyvenime svarbiausia - tikrą asmens laisvę, draugystę ir meilę, kasdienybę.
Masinės šlovės vaikymosi absurdo viršūne tampa šio filmo antiherojaus akimirkos, praleistos prabangiame Niujorko viešbutyje su jaunu garsiu aktoriumi, kurį vaidina Leonardas di Kaprio (Leonardo Di Caprio). Tam, kad sudomintų nuo savo svarbumo ir garsumo išprotėjusią, narkotikus bei alkoholį nuolat vartojančią jaunąją garsenybę savo rašomu scenarijumi, jam tenka atsidurti net jaunosios garsenybės lovoje ir, be perstojo tarškant apie savo įkvėptą scenarijų, stebėti, kaip tuo metu garsenybė pradeda mylėtis su savo drauge.
Žmogus – prekė
Didelių ambicijų žmogus turi tapti sėkminga preke ir rinkodaros produktu - tam reikia ir sėkmingos, tai yra paklausios, biografijos, ir aplinkos, kuri nuolat kurtų garsenybės vartojimo įtampą. Tokia įtampa atsiranda pateikiant ne visą garsenybę, o tik jos dalis - gyvenimo ir asmenybės fragmentus bei tyčia neišplėtotas, bet intriguojančias istorijas. Visa tai turi žadėti tęsinį. Vienkartinis vartojimas garsenybės nesukuria - jį arba ją sukuria tik prailginto veikimo pažadas.
Patekus į įvaizdžio narvą, prasideda pats tikriausias asmenybės deformavimo procesas - tu esi siekiamų reakcijų visuma, o sykiu ir savo įvaizdžio kūrimo instrumentas. Tu esi tol, kol tave suvokia ir atpažįsta kaip paskatą pasaulį patirti taip, kaip moko žiniasklaida. Esi tik tol, kol tave rodo per televiziją ir apie tave rašo spaudoje.
Ši medijų logika galioja ne tik garsenybėms, bet ir į realybės šou patekusiems paprastiems mirtingiesiems - tiems, kurie ką tik buvo žiūrintys ir kurie staiga buvo laikinai inicijuoti į stebuklingą pasaulį, kuriame veikia žiūrimieji. Net ir lytinis aktas tampa realiu tik tada, kai jį masiškai stebi žiūrovai. Esse est percipi (būti - vadinasi, būti suvoktam) - ši didžiojo airių filosofo Džordžo Berklio (George Berkeley) tezė nuostabiai tiksliai nusako solipsistinio žiniasklaidos pasaulio esmę.
Tapimas tokiu kaip visi - žiūrinčiu, o ne žiūrimu, ir sykiu vertinančiu, o ne vertinamu - yra baisiausia, kas gali įvykti garsenybei. Tai traktuojama kaip garsenybės mirtis. Pasitraukimas iš televizijos reiškia pačią tikriausią garsenybės mirtį. Dėl „tikro“, o ne „fiktyvaus“ buvimo pasaulyje (tai yra buvimo televizijoje, o ne už jos ribų) verta daug ko išsižadėti - net asmens nepriklausomybės, orumo ir buvimo pačiu savimi.
Pakanka, kad prodiuseris arba koks kitas fikcijų pasaulio funkcionierius nuspręstų tavęs neberodyti per televiziją, ir įvyksta baisiausia, kas gali įvykti, - tu vėl atverčiamas į tą, kuo kažkada buvai ir kuo nebenori būti. Atsiskiri nuo savo įvaizdžio ir tampi tokiu kaip ir kiti - medijų pasaulio prakeikimas krenta ant tavęs, ir tu vėl atsiduri šiapus, o ne anapus ekrano. Tiesa, ši tezė yra reliatyvi, todėl galima sakyti ir priešingai - atsiduri anapus, o ne šiapus ekrano.
Garsenybė ir asmenybė
Lotyniškas daiktavardis „celebritas“ reiškia gausą ir šlovę, o būdvardis „celeber“ nusako kažką dažnai pasitaikantį, žinomą arba įžymų. 1848 metais amerikiečių filosofas ir rašytojas Ralfas Voldas Emersonas (Ralph Waldo Emerson) kalbėjo apie turto ir mados garsenybes. Dabartiniai žodynai garsenybę (anglų kalba - „celebrity“) apibrėžia kaip garsų, įžymų ir viešą asmenį.
Sąmoningai vartoju terminą „garsenybė“, o ne „įžymybė“, nes nūdienos medijų pasaulyje garsenybė nieko nežymi ir nieko neženklina - ji yra tiesiog garsi, matoma ir girdima. Lygiai taip pat sėkmingai būtų galima nukalti naujadarus „matomybė“, „žiūrimybė“ ir „skaitomybė“. Tad mūsų kalba puikiai atveria „celebritas“ ir „celeber“ reikšmes. Apie garsenybę nuolat sklando garsas. Garsenybė yra garsi. Ji nėra nei gera, nei bloga - ji yra tiesiog garsenybė.
Kaip savo veikale „Įvaizdis“ pastebi Danielis J.Burstinas (Daniel J.Boorstin), garsenybė yra žmogus, žinomas dėl savo žinomumo. Kaip ir įvaizdis, garsenybė yra ne tik medijų produktas, bet ir žmogiškasis pseudoįvykis. Garsenybė yra moraliai neutrali, o todėl ir neturi nieko bendra su moraliniu autoritetu. Garsenybė kartais gali sutapti su autoritetu ir didele asmenybe, bet tai anaiptol nėra taisyklė. Veikiau tai išimtis.
Eminemas, Robis Viljamsas (Robbie Williams), seras Eltonas Džonas (Sir Elton John), Britni Spirs (Britney Spears), Bono, Anastacia, popiežius Jonas Paulius II, princesė Diana, princas Edvardas, Dalai Lama, Laris Kingas (Larry King) - jie visi yra garsenybės. 2002 metais JAV metų žmogaus titului kai kurie leidiniai nominavo Osamą bin Ladeną, kuris tvirtai pirmavo ir turėjo aukščiausius žiniasklaidos reitingus. Laimei, sveiko proto, padorumo ir pagarbos žmogaus gyvybei likučiai vis dėlto paėmė viršų, ir Osama bin Ladenas nebuvo paskelbtas metų žmogumi.
Lietuvoje ši logika veikia kone tobulai - kartais iki tokio absurdo, kuris vargu ar būtų įmanomas vakarietiškose visuomenėse. Garsenybėmis nesunkiai tampa ne tik daugelis visiškais moraliniais bankrotais tapusių mūsų politikų, bet ir tokios figūros kaip Renata Smailytė. Žinoma, tiek ji, tiek kiti „Auksinio svogūno“ ir „Dviračio žynių“ kūriniai yra žmogiškieji pseudoįvykiai, bet jų ir mūsų ciniškos žiniasklaidos palaimintas visų moralės normų atmetimas tampa mūsų politinio gyvenimo tikrove.
Didelė asmenybė pati sukuria save, o kartu ir keičia pasaulį arba saugo tas buvimo pasaulyje formas, kurios veikia žmoniškumo išsaugojimo labui. Garsenybė gi niekada pati nesukuria savęs. Dažniausiai ji apskritai nieko bendra neturi su autoritetu ir moraliniais sprendimais. Garsenybė yra Galatėja (tiksliau tariant - viena iš daugelio Galatėjų), kurią sukuria ir gyvybę įpučia jos Pigmalionas - žiniasklaida.
Viešojo žmogaus krizė
XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių sociologas Ričardas Senetas (Richard Sennet) įspėjo apie viešojo žmogaus nuopuolį bei pusiausvyros tarp privataus ir viešo gyvenimo sutrikimą. Iš tikrųjų viešas žmogus XX amžiaus medijų pasaulyje patyrė stiprią transformaciją. XVIII amžiaus viešieji intelektualai, gyvenę savo visuomenės rūpesčiais ir kėlę juos į filosofijos ir politikos problemų rangą - kitaip tariant, privačių žmonių problemas vertę viešomis, o viešą rūpestį ir interesą artinę prie privataus žmogaus, - patys vengė socialinio garso ir triukšmingos viešumos.
Pavyzdžiui, taip elgėsi viešojo intelektualo prototipas Volteras (Voltaire). Lietuvių kultūroje ir politiniame gyvenime tokiu viešo intelektualo, sąmoningai vengiančio triukšmo, tuštybės mugių, sensacijų ir kitų viešą erdvę deformuojančių dalykų, pavyzdžiu yra tapęs Vytautas Kavolis, tobulai derinęs savo privatumą bei kūrybinę vienatvę ir buvimą viešojoje erdvėje.
Kažkada spaudos vengimas buvo gero tono ir padorios laikysenos požymis. Viktorijos laikų Anglijos dama į spaudą turėjo patekti tik tris kartus savo gyvenime, trimis ypatingomis progomis - tos trys progos buvo gimimas, santuoka ir mirtis. Dabar gi trys kartai spaudoje per visą gyvenimą reikštų tiesiog nebūtį.
Voltero laikų viešas žmogus turėjo sekretorių tam, kad per jį būtų galima atsiriboti nuo triukšmingosios viešumos ir perdėto dėmesio savo privačiam gyvenimui. Dabar gi garsenybės turi savo spaudos atstovus kaip tik tam, kad būtų galima atidengti savo privatų gyvenimą ir paversti jį viešosios erdvės dalimi. Medijos ir popkultūra mūsų viešąjį gyvenimą jau pavertė garsenybių privačių problemų svarstymo erdve.
Ar esama alternatyvų tam? Taip, be abejo. Kol egzistuoja laisvė ir viešoji erdvė, visada atsiras alternatyvų. Viena jų - tai viešų figūrų atsparumas savęs pavertimo medijų kuriamomis garsenybėmis kerams. Viešojoje erdvėje turi būti bent kažkiek save kuriančių ir nuolat savo aplinką tobulinančių, o ne savo įvaizdžiui tarnaujančių žmonių.
Jei dalis jų tampa garsenybėmis ir tuo lengviau pasiekia įvairius visuomenės sluoksnius tų pačių sluoksnių problemų sprendimo labui - ką gi, tokį scenarijų dar galima rimtai traktuoti. Kriterijus čia yra paprastas: kam esi moraliai įsipareigojęs ir kam tarnauji - savo visuomenei ir profesijai ar tave sukūrusiam informaciniam karteliui ir galios agentūrai?
Bet apskritai garsenybės ypač sparčiai dauginamos ten, kur normos ir vertybės tampa fikcija ir kur nebelieka mokytojų bei moralinių autoritetų.
Dienraštis „Klaipėda“, www.klaipeda.daily.lt
