Emigracija moderniajame pasaulyje yra normalus reiškinys. Kaip yra pasakęs Tomas Venclova, nenormalūs gali būti tik jos tempai ir mastai. Emigravimo iš Lietuvos tempai ir mastai jau nebeatrodo normalūs, todėl vertėtų rimtai susimąstyti apie tas išvykimo iš Lietuvos priežastis, kurios rečiau minimos mūsų spaudoje.
Ar lietuviai yra sėsli tauta?
Visų pirma reikia visiems laikams išsklaidyti mitą, kad lietuviai yra sėsli tauta, kuriai gyvenimas svetur esą tampa sunkiai pakeliama egzistencine drama. Skaičiai ir faktai byloja, kad nuo XX a. pradžios lietuviai yra emigrantinė tauta, kurią šiuo požiūriu galima drąsiai lyginti su kitomis emigrantinėmis tautomis, neįsivaizduojamomis be savųjų diasporų – žydais, armėnais, italais, airiais, lenkais.
Lietuviškoji diaspora yra suvaidinusi istorinį vaidmenį XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Nė neminiu didelių politinių išeivijos nuopelnų Lietuvos laisvės byloje. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų išeivija sukūrė tikrą kultūrinį stebuklą, palyginti nedideliais kūrybiniais sambūriais ir pavienių entuziastų pastangomis pasiekdama tą, kam sovietinei Lietuvai prireikė didžiulių pastangų ir išteklių.
Kai kada išeivijos intelektiniai ir kūrybiniai projektai buvo įspūdingesni net už organizuotą Lietuvos kultūros plėtrą: pavyzdžiui, lietuviškoji Bostono enciklopedija atitiko aukščiausius tarptautinius standartus ir iki šiol lieka nepranoktas modernus lietuvių intelektinis dokumentas, o išeivijos literatūra bent jau iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos daugiau mažiau prilygo, o kai kuriais aspektais ir pranoko Lietuvoje kurtą literatūrą.
Tai, kas vyksta šiandien, leidžia konstatuoti faktą, kad bet kokią prasmę prarado visos kalbos apie nuo tautos kamieno atskirtą išeiviją. Egzistuoja pasaulio lietuviai, dalis kurių bet kada gali sugrįžti gyventi į Lietuvą, o nemaža dalis kitų, net jei jie savęs nebesieja su Lietuvos valstybe, priklauso daugiau ar mažiau organizuotam lietuviškam gyvenimui kitose šalyse.
Lietuviai yra tauta, kuri ateityje gali tapti panaši į diasporos tautas – tautas, kurių svetur gyvena daugiau nei savo šalyje. Neabejoju, kad dalis išvykusių lietuvių sugrįš į Lietuvą. Kartu turime žvelgti realybei į akis ir neatmesti minėtojo scenarijaus galimybės.
Kodėl žmonės masiškai išvažiuoja iš Lietuvos?
Nesinori kalbėti banalybių, kurios yra visuotinai žinomos ir daug kartų aptartos mūsų žiniasklaidoje. Iš savo šalies emigruojama dėl daugelio priežasčių – ekonominių, politinių, psichologinių. Lengviausia paaiškinti ekonominę emigraciją, kuri yra pagrįsta pačiu paprasčiausiu ir natūraliausiu žmonių noru geriau gyventi. Žmonės nori daugiau uždirbti ir padėti sau bei savo artimiesiems.Bet neretai tai tėra antvandeninė ledkalnio dalis, po kuria glūdi masyvūs pamatai, sudaryti iš nematomų žmonių dramų, sudaužytų likimų, komplikuotų gyvenimo istorijų, psichologinės benamystės, traumų, beprasmybės ir susvetimėjimo savame krašte pojūčio, keršto savajai aplinkai, nerealizuotų ambicijų bei projektų ir panašiai.
Dalis žmonių emigruoja protestuodami prieš jų orumą žeminančias gyvenimo sąlygas, nesiskaitymą, korupciją, viešojo gyvenimo nuosmukį, politikos degradaciją, nepagarbą žmogaus asmeniui ir darbui. Brutali aplinka, žiaurūs santykiai, agresija ir nepagarba yra itin svarbios priežastys, kurios greičiausiai leistų paaiškinti ne vieno emigravusio lietuvio gyvenimo istoriją. Prie šito aš tuoj sugrįšiu.
Kankinantis dvilypumas ir nuoskaudos
Netikiu, kad galima visą šitą sudėtingą kompleksą apibendrinti ir paaiškinti vartojimo poreikių patenkinimo bei didesnio materialinio komforto siekimu. Daugelis naujųjų ekonominių emigrantų renkasi sunkų darbą ir visišką beteisiškumą. Esama ir tokių atvejų, kada aukojamas statusas ir pozicija, savo šalyje pasiekti išsilavinimo ir didelių pastangų dėka.
Tai prilygsta kone socialinei savižudybei, kada svetur tampi niekuo, minios statistu ar net anonimu, bet su kažkuo suvedi sąskaitas – su susvetimėjusia savo paties tapatybės dalimi, praeitimi arba konkrečia aplinka, kurios aistringas neigimas tampa atspirties tašku ir motyvuoja siekti didelių gyvenimo permainų.
Akivaizdu, kad egzistuoja sudėtinga emigracijos sociologija ir antropologija, kuri kone kiekvienu atveju atveria dramatišką istoriją. Psichologiškai nepalyginamai lengviau yra emigruoti patyrus nuoskaudą arba pažeminimą savo šalyje. Todėl šalia realių dramų, skausmo ir nuoskaudų tarp emigrantų esama pabrėžtino, neretai ir perdėto skepsio savo šalies atžvilgiu. Greičiausiai tai tiesiog adaptacijos ir išgyvenimo strategija – jei išvykęs vien tik jausi žudančią nostalgiją ir liūdesį, bus itin sunku priimti naująją šalį ir adaptuotis joje.
Dar kebliau, jei sudeginęs psichologinius ir socialinius tiltus su savo šalimi nepajėgi iki galo priimti naujosios šalies ir lieki kankinančios ambivalencijos būklės. Tada belieka geto egzistencija – uždaras gyvenimas tarp savųjų, kurie pavaduoja prarastąją aplinką tėvynėje ir sykiu sukuria regimybę, kad naujoji aplinka yra kažkuo neva pranašesnė už buvusiąją (tuo, kad ji yra ypatingoje teritorijoje, t.y. Vakaruose).
Vartojimo rojus
Mano jaunystėje buvo svajojama pabėgti į Vakarus visų pirma dėl netikėjimo, kad Sovietų Sąjungoje bus kada nors įmanoma gyventi normalaus, oraus, gerbiamo ir save gerbiančio žmogaus gyvenimą. Pirmą kartą į JAV ir kitas šalis patekę žmonės visų pirma būdavo priblokšti to, ką jie pamatydavo prekybos centruose.
Šitą šoko ir savęs gailėjimo mišinį bene geriausiai nusako garsi buvusio Rusijos prezidento Boriso Jelcino frazė, jo ištarta viename Teksaso miesto Hiustono prekybos centre: „Ką jie su mumis padarė!“ Šie žodžiai gerai nusako, kas dėjosi kiekvieno sovietinio žmogaus galvoje vos pamačius, kad tai, dėl ko sovietinėje tėvynėje reikėjo kankintis, žemintis, stovėti milžiniškose eilėse ir lipti per kitų galvas (maistas, drabužiai, kvepalai),Vakaruose buvo tapę nieko nestebinančia ir rutinizuota kasdienybe.
Tad gerai prisimenu, kaip dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo masiškai svajojama patekti ir gyventi ten, kur yra visko – džinsų, muzikos, gero maisto, gražių automobilių ir panašiai. Pirmą kartą patekęs į JAV 1989 metais, iš neseniai į JAV iš Latvijos gyventi atvykusio žmogaus išgirdau lengvai atpažįstamą sovietinio žmogaus frazę: „Šioje šalyje visko yra!“
Skirtumą tarp sovietinės tikrovės ir Vakarų bene šmaikščiausiai man yra nusakęs vienas žymus mūsų filosofas, po savo viešnagės JAV man pasakęs, jog ten (Vakaruose) įtampa susijusi su darbu, o atsipalaidavimas su vartojimu. Čia (Sovietų Sąjungoje) viskas priešingai – įtampa susijusi su vartojimu, o atsipalaidavimas su darbu.
Bet visa tai yra praeitis, kurios daugelis nūdienos Lietuvos jaunų žmonės jau tikrai nebesuprastų. Viskas tiek pasikeitė, jog šiandien būtų komiška emigruoti iš Lietuvos tam, kad galėtum gauti to, ko nėra Lietuvoje. Jei pajėgi sudurti galą su galu, gali iki palaimos mėgautis vartojimu Lietuvoje, kurioje atsirado tokių prekybos centrų, kokių nepamatysi ir daug turtingesnėse šalyse – pavyzdžiui, Švedijoje ir Suomijoje.
Šiaip ar taip, šiandien iš Lietuvos emigruojama greičiausiai ne dėl noro geriau maitintis ir gražiau rengtis, o dėl visai kitų priežasčių.
Tikrumo ir saugumo poreikis
Lietuvoje šiuo metu gali įsigyti kokią tik nori prekę. O ir darbą jau galima susirasti gerokai lengviau nei anksčiau. Bet pasikeitė mūsų poreikiai. Šiandien svarbiausia, ko trokšta žmonės – tai stabilumas ir saugumas. Štai šito ir neteikia lietuviškoji tikrovė, kurioje dominuoja viskas, kas būdinga ankstyvajai kapitalizmo ir modernizacijos fazei – rizika, netikrumas, neaiškumas, nestabilumas ir nesaugumas.
Rizika yra susijusi su galimybėmis ir šansais, bet žmonės, kurių šalis kone kasdien neatpažįstamai keičiasi jau šešiolika metų, paprasčiausiai pavargo laukti ir nebetiki, kad joje gali sulaukti civilizuoto žaidimo taisyklių ir jų laikymosi, stabilumo, tikrumo, aiškumo ir saugumo. Savaime aišku, kad gerokai saugesnės ir labiau prognozuojamos yra Vakarų Europos šalys.
Iš tikrųjų, kaip galima saugiai jaustis šalyje, kurioje klesti tik stambusis kapitalas ir stambioji valstybinė biurokratija? Kaip jaustis saugiam šalyje, kurioje tarpsta absoliuti jėgos struktūrų – policijos ir teismų – savivalė, ir kurioje teisingumas tėra skambi frazė, nieko bendra neturinti su realybe?
Kaip jaustis tikram ir suvokti, kas vyksta šalyje, kurioje žaidimo taisyklės keičiamos kone kasdien, vos tik jos pradeda darytis nepatogios galingoms institucijoms ir interesų grupėms? Pakanka šiuo požiūriu paminėti mūsų akademinę sferą – šitą lengvu vakarietiškumo luobeliu pridengtą baudžiavos terpę, kurioje taisykles nustato tas, kieno rankose atsiduria galios ir įtakos svertai.
Kaip jaustis saugiam šalyje, kurioje visiškai deformuotas viešasis sektorius ir net visas viešasis gyvenimas – pradedant ore tvyrančia agresija bei smurtu kiekvieno miesto gatvėse ir baigiant barbarišku žodynu, kurį girdi visur ir nuo kurio pabėgti neįmanoma?
Žiauri ir brutali visuomenė
Mes esame ankstyviausios ir žiauriausios kapitalizmo fazės visuomenė. Visai kaip ankstyvosios modernizacijos ir kapitalizmo visuomenės, mes fetišizuojame prekes, daiktus ir darbą. Bet ir darbą mes fetišizuojame tik už jo galimus rezultatus – ne kaip saviaktualizacijos, savęs įprasminimo ir gyvenimo komforto dalyką, o kaip kelią į sėkmę, galią, karjerą ir panašiai.
Sykiu Lietuva stipriai primena „didžiosios depresijos“ laikų Ameriką. Monopolijos, stambiojo kapitalo skverbimasis į visas gyvenimo sritis, gangsteriai ir jų kontroliuojami policininkai bei politikai – visa tai iki skausmo pažįstamas paveikslas.
Praeis dar daug laiko, kol mes tapsime panašūs į kaimynines Šiaurės šalis – postmaterialistines Švediją, Suomiją, Norvegiją. Neabejoju, kad praturtėjusi ir kažkiek humanizavusi kapitalizmą Lietuva nebebus tokia žiauri ir taps patrauklesnė savo pačios žmonėms.
Bet šiandien čia vyksta brutalios statuso, įtakos ir galios kovos, kuriose nesinori dalyvauti ne tik profesionalams, kuriems gaila beprasmiškai prarandamo laiko bei tuščiai eikvojamos energijos kovojant nežinia su kuo ir už ką, bet ir tiems, kurie nenori arba nemoka savo tikslų siekti visomis įmanomomis priemonėmis.
Todėl šiame kontekste klausimas, kodėl žmonės masiškai emigruoja iš Lietuvos, gali nuskambėti ir kaip retorinis.
