kai pasaulį išvydo didžiausias visų laikų romanas, viena iš Europos ir pasaulio literatūros viršūnių - Migelio de Servanteso Saavedros (Miguel de Cervantes Saavedra) romanas „Don Kichotas“ („Don Quixote“).
Po Dantės „Dieviškosios komedijos“ Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) ir Servanteso literatūrinio genijaus proveržiai buvo kažkas, ko niekada joks filosofas, sociologas ar literatūros teoretikas nepaaiškins nei istorinėmis aplinkybėmis, nei Renesanso epochos lūžiu Europos istorijoje, nei anglų ar ispanų visuomenių situacija, nei literatūrinėmis įtakomis. Tiek Šekspyro tragedijų, tiek Servanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nesibaigiantis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį.
Buvęs karys ir šnipas
Mūsų dienų literatų skundai valstybės ir skaitytojų dėmesio stoka nuskambėtų tiesiog nepadoriai, jei palygintume jų situaciją su tuo, kaip gyveno ir kūrė genijus, rašytojas iš Dievo malonės - Servantesas (1547-1616), amžininkų pravardžiuotas Lepanto luošiu.
Kas gi buvo tas Lepanto? Tai vieta Graikijoje, kur 1571 m. spalio 7 d. Ispanijos laivynas, padedamas Venecijos ir popiežiaus kariuomenių, sumušė Otomanų imperijos laivyną. Epiniame mūšyje, kuriame žuvo apie 15 tūkst. turkų ir apie 7 tūkst. Europos sąjungininkų, buvo išsklaidytas Otomanų imperijos nenugalimumo mitas. Lepanto mūšyje kovėsi karys Servantesas ir neteko jame kairės rankos.
Įdomu, kad Servanteso konkurentas ispanų teatro ir dramaturgijos pasaulyje Lopė de Vega 1588 m. dalyvavo Ispanijos Armados žygyje prieš Angliją, kuris baigėsi katastrofišku Ispanijos laivyno sutriuškinimu.
O ir tolimesni Servanteso likimo viražai buvo tokie, kad jų pakaktų daugelio romanų siužetams. 1575 m. jis pateko į Berberijos piratų nelaisvę ir išbuvo vergovėje Alžyre iki 1580 m., kada Ispanija jį išpirko. Vėliau Servantesas pradeda dirbti Ispanijos slaptosioms tarnyboms ir šnipinėti Portugalijoje bei Orane, Alžyre.
Parašęs daugiau nei dvidešimt pjesių, Servantesas nepagarsėjo kaip dramaturgas. Šiuo požiūriu jis liko tuo metu Ispanijos dramaturgijoje karaliavusio L. de Vegos (Lope Félix de Vega Carpio) šešėlyje ir nepateko į Ispanijos teatro Aukso amžiaus dramaturginį kontekstą - pastarasis buvo dominuojamas L. de Vegos ir Pedro Kalderono de la Barkos (Pedro Calderón de la Barca).
Galiausiai buvęs karys, šnipas, avantiūristas ir nenusisekęs dramaturgas tampa valstybės biurokratu - mokesčių rinkėju. Tačiau ir čia Servantesas patyrė daugiau kančių nei laimės. 1597 m. apkaltintas valstybės iždo išeikvojimu pasipelnymo tikslais, Servantesas pateko į kalėjimą. Tie patys kaltinimai vėl sugrąžino jį į kalėjimą 1605 m. Tais metais per stulbinančiai trumpą laiko tarpą Servantesas kalėjime parašė savo įstabųjį romaną.
Jis veikiausiai nebūtų rašęs antrojo „Don Kichoto“ tomo, jei ne viena aplinkybė - 1614 m. pasirodė „Don Kichoto“ tęsinys, parašytas plagiatoriaus, pasivadinusio Alonso Fernandeso de Aveljanedos (Alonso Fern?ndez de Avellaneda) vardu, literatūrologų vadinamas „Suklastotu Don Kichotu“. Siekdamas atitaisyti neteisybę ir skriaudą, Servantesas parašė antrąjį „Don Kichoto“ tomą. Nors, skirtingai nuo Šekspyro, niekas niekada neabejojo Servanteso autoryste, „Don Kichoto“ literatūrinė šlovė nepakeitė jo gyvenimo. Rašytojas gyveno vargingai ir mirė skurde.
Žinojo vienas kitą?
Servantesas buvo 17 metų vyresnis už tais pačiais 1564 m. gimusias Elžbietos epochos anglų literatūros viršūnes Kristoferį Marlou (Christopher Marlow) ir Viljamą Šekspyrą. K.Marlou - kuris, kaip ir Servantesas, buvo įsipainiojęs į politinio šnipinėjimo ir slaptųjų tarnybų istorijas, - žuvo užsakytoje žmogžudystėje 1593 m., o Servantesas ir Šekspyras mirė tais pačiais 1616 m. Kaip matome iš istorinių ir politinių realijų, jų šalys - galingiausios ano meto jūrinės imperijos - buvo patys didžiausi priešai kovoje dėl pasaulinio dominavimo ir kolonijų.
Ar Servantesas žinojo Šekspyrą? Atrodo, kad ne - Servantesas nieko nebuvo skaitęs ir girdėjęs apie Šekspyro pjeses ir jo teatrą. Bet užtat Šekspyras neabejotinai buvo perskaitęs Tomo Šeltono (Thomas Shelton) į anglų kalbą išverstą „Don Kichotą“ ir kartu su Džonu Flečeriu (John Fletcher) net parašęs mūsų dienų nepasiekusią komediją „Kardenijus“ („Cardenio“).
Jos siužetas buvo perimtas iš Servanteso „Don Kichoto“ pirmosios dalies. Tai pasakojimas apie jaunuolį Kardenijų, kuris, esą išduotas savo mylimosios Liuscindos ir artimo draugo Fernando, praranda sielos ramybę ir atsiduria ant pamišimo ribos. Pasitraukęs į kalnus, jis gyvena apdriskęs vienatvėje, maitinamas geraširdžių piemenų ir kaimiečių, kol jį galiausiai sutinka Don Kichotas ir Sanča Pansa. Vėliau Kardenijus atgauna savo Liuscindą, o jo draugas Fernandas sugrįžta pas savo mylimąją Dorotėją - Don Kichotas tampa šios laimingos atomazgos liudininku ir aktyviu dalyviu.
Neatpažįstamas herojus
„Don Kichoto“ fabula yra visiems puikiai žinoma - iš La Mančos miestelio kilęs doras ir neturtingas bajoras Alonso Kichano, prisiskaitęs riteriškų romanų, nusprendžia pats tapti riteriu Don Kichotu ir leistis į keliones padėdamas skriaudžiamiesiems. Vos pajudantis kuinas tampa žirgu Rosinantu, o netoliese gyvenanti jauna sodietė Aldonsa Lorenso (turbūt patikusi senstančiam bajorui) - riterio širdies dama Dulsinėja iš Toboso. Kaimietis Sanča Pansa su savo asilu sutinka lydėti Don Kichotą ir tarnauti jam kaip ginklanešys.
Jie ilgainiui tampa tikrais draugais. Šie kaip žemė ir dangus skirtingi žmonės, atstovaujantys tikrovei (vulgarus realistas Sanča Pansa) ir vaizduotei bei tikėjimui (šį pasaulį atvirai niekinantis Don Kichotas, kuriam realybe tampa tik tai, kuo jis tiki), ne sako vienas nuo kito atitrūkusius monologus, o girdi vienas kitą ir net darosi panašūs vienas į kitą. Kiek draugai gali koreguoti vienas kitą ir pratęsti savo dorybes bei silpnybes vienas per kitą, tiek visa tai mes stebime šiame romane - tikrame paminkle draugystei.
Don Kichoto pamišimas yra daug kartų analizuotas įvairiose studijose - jis nuostabiai išmintingai samprotauja visais klausimais, demonstruoja ne tik apsiskaitymą, bet ir kilnumą bei lipšnumą, bet vos reikalas pajuda link riterystės, šis žmogus iškart praranda sveiką nuovoką ir pradeda kliedėti apie riterius, jų žygius ir piktuosius burtininkus bei fėjas. Nelaimėlės avys tampa priešo kariuomene, malūnai - piktaisiais milžinais, barzdaskučio dubuo - Mambrino šalmu. Ne veltui ant jo kapo užrašyta epitafija skelbia, jog čia ilsisi Alonso Kichano, gyvenęs kaip beprotis, bet miręs kaip sveikos nuovokos žmogus.
„Don Kichotas“ yra įstabi komedijos ir tragedijos samplaika. Čia daug žiaurybių ir beprasmiško, tiesiog brutalaus tyčiojimosi iš žmogaus, kurį visi laiko pamišėliu.
Ne veltui kai kurie komentatoriai „Don Kichotą“ laikė šventojo gyvenimo aprašymu, užmaskuotu kaip riterinis romanas. Iš tikrųjų „Don Kichote“ esama kažko, ką nesunkiai atpažintume Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch) paveiksluose ar Salvadoro Dali „Šv. Antano gundymuose“. Aplinkui veikia Šėtono jėgos, pamėklės, milžinai ir pragaro išperos, bet visiems jiems savo nepajudinamu tikėjimu atsispiria riteris - šiuo atveju net nesvarbu, tikėjimo ar veiksmo riteris. Kita vertus, būtų galima Don Kichotą interpretuoti ir kaip tikėjimo absurdiškumo herojų klausiant, kiek reikia tikėjimo tuo, ką aplinkiniai laiko nesąmonėmis, kad išsaugotum, apgintum ir pratęstum tikėjimą.
Vaizduotė ir tikrovė
„Don Kichote“ mes stebime, kaip galutinai pasibaigia Viduramžių pasaulis. Niekas seniai nebetiki jokia riteryste, tarnavimu skriaudžiamiesiems, savo širdies damai, o tokius riterių romanus, kaip Don Kichoto numylėtasis „Galijos Amadis“, laiko skatiko neverta lektūra. Kita vertus, ir Don Kichotas atsisako pripažinti socialinę tikrovę, kurioje tyčiojamasi iš praeities, tradicijų, didžiųjų asmenybių ir kultūros kanono.
Don Kichotas yra pereinamosios epochos žmogus. Tai epocha, kurioje nustoja veikti praėjusių amžių vertybės ir idėjos, bet sykiu dar nėra ir naujųjų, kuriomis patikėtų naujosios epochos žmonės. Tai skausmingų socialinių improvizacijų ir eksperimentų epocha, kurios sėkmingus žingsnius, žygdarbius, klaidas ir klystkelius lemta patirti ateities kartoms. Tai epocha, kurioje nėra nei tikro džiaugsmo, nei gilaus liūdesio. Tai atbukusių jausmų ir išsekusių reakcijų epocha. Geriausia, ką joje mokama daryti tai ciniškai tyčiotis iš tų, kurie mąsto arba ką nors aktyviai veikia.
Tiesą sakant, „Don Kichotą“ itin pravartu skaityti šiandien. Jis daug ką pasako ir apie mūsų laikmetį - pačią tikriausią pereinamąją epochą.
Don Kichoto nebeatpažįsta jo aplinka. La Mančos kunigas, barzdaskutys, Don Kichoto giminaitės, tarnai ir net Salamankos universiteto bakalauras Samsonas Karaskas, apsimetęs Mėnulio riteriu tam, kad dvikovoje nugalėjęs Don Kichotą galėtų jį pagaliau grąžinti namo, - visi jie yra pati tikrovė, kovojanti su vaizduote.
Ne galios santykiai ar besąlygiškas pripažinimas visko, kas egzistuoja, bei taikstymasis su bet kokiu blogiu ir smurtu kuria pasaulį. Pasaulį kuria vaizduotės ir tikrovės sąjunga - pastarąją nuostabiai įkūnija Don Kichoto draugystė su Sanča Pansa, kuris savo gerojo pono, Liūdnojo Vaizdo Riterio, dėka iš vulgaraus pašlemėko virsta išmintingu ir doru žmogumi. Be vaizduotės tikrovė išsigimsta ir virsta aklu apnuogintos jėgos žaismu. Bet nuo realybės principo atplyšusi vaizduotė taip pat graso įvairiomis pamišimo formomis.
Tikrovės nėra be vaizduotės ir tikėjimo. Socialinė tikrovė nesukuriama be vertybių. Bet ir apnuoginta vaizduotė be realybės jausmo ir pagarbos bei meilės realiam žmogui, o ne įsivaizduotai abstrakčiai žmonijai, gali išvirsti į pavojingą fanatizmą.
Šias moderniojo pasaulio įtampas ir tiesas didysis Migelio de Servanteso romanas lygiai prieš keturis šimtus metų išsakė ir pavaizdavo įtikinamiau už visas didžiąsias XIX ir XX a. filosofines bei sociologines teorijas.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)