Ne vienas XX a. mąstytojas niūriai prognozavo aukštosios kultūros likimą Vakarų pasaulyje. Dar po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kultūros filosofas Osvaldas Spengleris savo veikale “Vakarų saulėlydis” rašė, kad Europos pabaigą žymi reginių, linksmybių, masinių susibūrimų ir sporto kultas.
Apie reginių kultą kaip masių, gigantiškų pastatų ir vulgarumo epochos pradžios simptomą savo knygoje “Masių maištas” prieš Antrąjį pasaulinį karą užsiminė ir ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas.
O XX a. antrojoje pusėje kanadiečių literatūrologas ir kultūros teoretikas Marshallas Mcluhanas prognozavo miestų kultūros ir knygos eros pabaigą, kurią žymėjo vaizdo įsigalėjimas, spausdinto žodžio (jo žodžiais tariant, Gutenbergo galaktikos) pabaiga ir globalinio elektroninio kaimo eros pradžia.
Ne vienas kultūros filosofas ir kritikas prabilo apie masinės kultūros keliamą pavojų humanistinei Europos tradicijai ir visai aukštajai - tiek klasikinei, tiek moderniajai - kultūrai.
Vartojimo kultas
Modernioji populiarioji kultūra yra ne tiek istorijoje įsišaknijusios plebėjų duonos ir žaidimų tradicijos tąsa, kiek televizijos ir naujųjų kultūros komunikacijų epochos reiškinys.
Iki televizijos atsiradimo ir įsigalėjimo kino pasaulis simbolizavo visiems prieinamos kultūros demokratizmą - pakanka prisiminti tokius daugelio šalių liaudies numylėtinius kaip kino žvaigždės Charlie Chaplinas, Lorelas ir Hardis ar Rita Heivort. Dabar populiarioji kultūra simbolizuoja jaunystę, finansinę galią ir sėkmę.
Ką gi, tai faktas - populiarioji kultūra uždirba didelius pinigus, o aukštoji kultūra neišsilaiko be valstybės ir mecenatų paramos.
Nūdienos populiarioji kultūra atspindi modernųjį Vakarų pasaulį persmelkusį jaunystės, sėkmės, grožio ir lengvo vartojimo kultą. Tai vartotojiškos visuomenės kultūra, kuri pati yra vartojama it bet kuris masinės gamybos produktas.
Kitas populiariosios kultūros bruožas yra lengvas susitapatinimo su ja ir jos herojais mechanizmas, taip pat ir vartotojams suteikiama iliuzija, kad ir jie patys gali eiti savo stabų pėdomis ir tapti žvaigždėmis ar bent jau dalyvauti populiariojoje kultūroje kaip jai svarbūs vartotojai.
Žinoma, tai iliuzija, nes populiarioji kultūra iš tiesų dažniausiai tėra viešosios erdvės surogatas.
Tautybė, individualybė, tapatybė ar kultūros kontekstas čia vaidina palyginti menką vaidmenį - juk tai kultūra, tobulai pritaikyta masiniam vartojimui.
Masėms - linksmybės
Ar populiarioji kultūra graso aukštajai kultūrai? Taip, graso. Tik ne visur ir ne visada. Gilesnės demokratijos tradicijos stokojančiuose kraštuose populiarioji kultūra fabrikuoja viešosios erdvės pakaitalus, linksmindama ir smagindama mases kaip tik tada, kada joms kaip oras turėtų būti reikalinga politinė diskusija ir pilietinė sąmonė.
Kažką panašaus per paksogeitą mes matėme Lietuvoje, kai mūsų socialinei taikai, lojalumui, solidarumui, nepriklausomai valstybei ir demokratinei santvarkai iškilęs didžiulis pavojus žiniasklaidoje buvo vaizduojamas viso labo kaip smagi muilo opera.
Tai priminė puotą maro metu. Sykiu tai ir grėsmė piliečių bei visuomenės brandai - ne veltui juk diktatoriai visada mokėjo linksminti mases.
Kita vertus, negalima nepastebėti ir priešingos tendencijos, kurios Lietuvoje dar niekas rimčiau neanalizavo ir kuri byloja apie mūsų visuomenės šiokį tokį pajėgumą pasipriešinti žmonių politinio elgesio ir santykių prasčiokėjimo pavojams, slypintiems masinėje sąmonėje ir kultūroje.
Mūsų visuomenės krizės kulminacijos metu Lietuvos populiariosios kultūros atstovai (ypač patys iškiliausi) politiškai suartėjo su aukštosios kultūros meistrais, sukurdami savotišką pilietinę koaliciją prieš Rolandą Paksą ir jo kvislingų kohortą.
Kultūros suartėja
Bet iš tikrųjų demokratiniuose kraštuose populiarioji kultūra suartėja su aukštąja kultūra ne vien per politines krizes. Luciano Pavarotti smagiai traukia operų arijas kartu su popmuzikos žvaigždėmis. Daugelis mūsų dienų rašytojų į savo kuriamą literatūrą įtraukia komiksus ir laikraštinę kalbą.
Italų rašytojai Alessandro Baricco ir Umberto Eco rašo knygas, kurios pasiduoda skirtingiems skaitymo lygiams. Kai kas U. Eco romaną “Rožės vardas” skaito kaip detektyvą, kurio veiksmas nukeltas į viduramžių vienuolyną. Bet šį kūrinį galima skaityti ir kaip kultūros istorijos niuansų bei faktų kupiną rafinuotą kultūrologinį romaną.
Aukštoji kultūra ne visada žaižaruoja kūrybingumu ir estetinėmis provokacijomis. Ji gali būti perdėm akademiška ir sąlyginė.
Savo ruožtu populiarioji kultūra gali būti rafinuota ir aukšto lygio. Ji neabejotinai turi savo aristokratus. Pakanka prisiminti “ABBA” arba Eltoną Johną.
Esama atvejų, kada tas pats žmogus dalyvauja ir aukštojoje, ir populiariojoje kultūroje. Geras pavyzdys čia - švedų muzikantas, popmuzikos garsenybė, prodiuseris ir pramogų verslo magnatas Alexanderis Bardas - populiarios grupės “The Army of Lovers” įkūrėjas ir dainininkas, šiandien vadovaujantis ne mažiau populiariai grupei “Bodies Without Organs”. Sykiu A. Bardas yra vienas iš keleto šiandien pačių įtakingiausių filosofų Europoje. Apie jį pagarbiai kalba iškilūs akademiniai filosofai.
Prarajos gilėja
Neverta pamiršti dar vienos svarbios detalės - neretai tai, kuo žavimės kaip klasikinės Europos kultūros savastimi, buvo kuriama kaip paprasčiausia pramoga aristokratams. Taip buvo kuriamos ne tik operos, bet ir daugelis kamerinės muzikos bei grožinės literatūros kūrinių. Vienos epochos pramoginė kultūra kitai epochai gali tapti klasika.
Šiaip ar taip, Lietuvoje aukštoji ir populiarioji kultūros yra radikaliai atskirtos. Kartais net atrodo, kad aukštąją kultūrą mūsų šalyje yra ištikusi pati tikriausia izoliacija ir atskirtis.
Nieko gero čia nėra - ši atskirtis neskatina nei vienos, nei kitos atvirumo ir demokratizmo.
Kita vertus, nesuteikdamos viena kitai impulsų, mūsų aukštoji ir populiarioji kultūros dar labiau didina ir taip jau dramatiškas socialines skirtybes bei kultūrines prarajas mūsų visuomenėje.
Geriau jau vyktų jų tylus ir nuolatinis dialogas nelaukiant naujų politinių sukrėtimų.
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
