Pastaruoju metu “Omni laike” pasirodė publikacijų, kurių autoriai išpažino savo meilę Rusijai (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_226174) ir Baltarusijai (http://www.omni.lt/index.php?base/z_226531). Manęs šie meilės prisipažinimai nešokiruoja. Prisipažinsiu, aš tiesiog nemoku nekęsti tautų ir jų kultūrų.
Bet vienas dalykas yra gerbti tautas kaip Dievo kūrinius ir kolektyvinius individus (tuo tikėjo vokiečių filosofas Johannas Gottfriedas von Herderis, rusų rašytojas ir disidentas Aleksandras Solženicynas, lygiai kaip ir daugelis kitų moderniosios Europos humanistų). Visai kitas yra atlaidžiai žvelgti į politinius nusikaltimus, ciniškus, jokios teisės egzistuoti neturinčius režimus arba tiesiog nusikaltimus žmonijai.
Pats esu kultūrinis rusofilas ir dievinu XIX ir XX a. rusų kultūrą - tiesiog nemarią rusų literatūrą, fortepijoninę muziką, menotyrą, dailę, teatrą, kiną. Bet politinių simpatijų Rusijos valstybei niekada nejaučiau ir nejaučiu - ši valstybė mano šaliai, lygiai kaip ir daugeliui kitų šalių, suteikė neišpasakytas kančias ir tragedijas. Ir, deja, neatrodo, kad jos politikai ir daugelis piliečių šitą suprato.
Puikiai suprantu, kad šiuo metu atvirai išpažinti savo meilę Amerikai - tai pasmerkti save atakoms ir atvirai pasisiūlyti internetinės minios patyčioms. Tebūnie. Iš meilės amerikiečių literatūrai, nekomerciniam kinui, džiazui ir intelektinei kultūrai mielai priimu visas būsimąsias atakas ir patyčias.
Amerika yra didelė ir sudėtinga šalis. Teisingai apie ją yra rašęs Tomas Venclova: kad ir ką pasakysi apie JAV, per daug nesuklysi. Pasakysi, kad Amerikoje yra daug žiauraus kapitalizmo, materializmo ir panašiai - ką gi, esama šito su kaupu. Pasakysi, kad JAV yra daug idealizmo, savanoriškumo, Europoje baigiamo užmiršti religingumo, pilietiškumo ir šiltos kaimynystės - ir tai bus tiesa.
Amerika yra tiesiog žmonijos modelis, globalizuoto pasaulio simbolis ir jo nuojauta. Tad viskas, kas tinka Amerikai, daugmaž tinka ir visam Vakarų pasauliui. Tik europiečiai dažnai, patys šito nesuvokdami, savo antipatija Amerikai protestuoja prieš pačią nūdienos pasaulio (sykiu ir savo) būklę. Jie pasisako prieš radikalizuotą modernybės versiją su jos visais dešiniaisiais ir kairiaisiais kraštutinumais - nuo rinkos fundamentalizmo ir krikščioniško fundamentalizmo iki kovingo politinio korektiškumo, kurie JAV reiškiasi stipriau nei Europoje.
Perdėta Amerikos kritika dažnai yra ne kas kita, o savęs neįsisąmoninusio nusivylimo pačia globalizacija ir visa modernybe išraiška.
Už ką Europa nekenčia JAV?
Per Europą jau keletas metų ritasi vis didėjanti ir stiprėjanti neapykantos Amerikai banga. Kartais net atrodo, kad jei nūdienos Europą kas ir vienija, tai visų pirma nemeilė JAV ir Izraeliui. Kai prabylama apie bendras vertybes ir Europą vienijančią patirtį, susimąstai, kas iš tikrųjų slypi už šitos gražios, bet, deja, neįtikinančios ir apgaulingos retorikos.
Europos Sąjungos Konstitucijoje neatsiradus net eilutės apie krikščionybės istorinį vaidmenį suvienijant Europą ir paklojant jos vertybinius pamatus, kyla klausimas, kas iš tikrųjų vienija, tiesą sakant, ganėtinai skirtingos patirties ir likimo šalis, sudarančias ES. Atrodo, kad šiuo metu vienija tik antiamerikanizmas.
Už ką Europa taip nekenčia JAV? Juk akivaizdu, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV pagalba Vakarų Europai ir Šiaurės Atlanto karinio aljanso sukūrimas išgelbėjo Europą nuo pačios tikriausios politinės katastrofos. Kad ir padalyta, Europa išliko pajėgi atsispirti Sovietų Sąjungos geopolitikai ir Stalino užmačioms plėsti sovietinę imperiją į Vakarus.
Tik JAV ekonominė ir karinė galia apsaugojo Europą nuo naujo pasaulinio karo ir galimo žlugimo. Amerikiečiai dėjo galvas Normandijoje, nemažai jų žuvo vaduodami Vakarų Europos šalis, todėl nesunku suprasti nūdienos amerikiečių nuoširdų nesupratimą, už ką taip giliai jų nemėgsta jų kariniai sąjungininkai ir strateginiai partneriai.
Paradoksalu, bet Europa neretai nemėgsta JAV būtent už tai, kas ją ir išgelbėjo nuo nacių bei sovietų režimų - už ekonominę ir karinę galią. Sąjungininkų įžygiavimas į Paryžių ir JAV vaidmuo Prancūzijos išvadavime skaudžiai priminė prancūzų politiniam elitui, kad jų šalis prarado turėtas pozicijas pasaulyje. Juk nuo XVIII a. prancūzų kalba buvo tapusi pagrindine Europos kalba, o Paryžius buvo laikomas ne tik moderniosios Europos kultūros centru, bet ir visos Europos šerdimi.
XX a. antrojoje pusėje prancūzai ir vokiečiai prarado savo ypatingas pozicijas diplomatijoje, politikoje ir kultūroje. Vis labiau įsivyravo Didžiosios Britanijos ir ypač JAV, t.y. anglosaksų pasaulio, įtaka - anglų kalba tapo naująja “lingua franca”, o jos vartojimas mokslo, verslo, meno ir tarptautinių santykių sferose gali būti lyginamas nebent su lotynų kalbos vaidmeniu viduramžių Europoje ir pačios prancūzų kalbos pozicijomis XVII-XIX a. Europoje.
JAV karinė ir ekonominė galia Vakarų Europos šalis neretai vertė net ne partnerėmis ir sąjungininkėmis, o tiesiog JAV užsienio politikos vykdytojomis ir klusniomis satelitėmis, neturinčiomis savarankiškos užsienio politikos. Tai giliai žeidė Prancūzijos ir Vokietijos politinio elito ambicijas. Bet ilgą laiką amtiamerikanizmas buvo tik elito sentimentas, o ne masių nusiteikimas.
Paprasti europiečiai mėgo amerikiečių filmus, madas ir apskritai jų kultūros demokratizmą. Tad nemeilė JAV buvo (didele dalimi ir tebelieka) visų pirma Prancūzijos ir Vokietijos elito problema. Bet sykiu reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais neigiamas požiūris į JAV tapo gerokai masiškesniu reiškiniu Europoje ir persimetė į tokias šalis kaip Švedija, Austrija, Graikija, Belgija.
Vis dažniau pabrėžiamas JAV kultūrinis imperializmas, “greito maisto” ir Holivudo vyravimas pasaulyje, beširdis JAV kapitalizmas ir stambiųjų verslo korporacijų diktuojama globalizacijos logika, kurią JAV esą brutaliai primeta visam pasauliui. Tad antiamerikanizmas natūraliai ir lengvai prigyja tarp kapitalizmo ir globalizacijos nekenčiančių Europos kairuolių - komunistų, socialistų, anarchistų, antiglobalistų, ekologistų, “žaliųjų” ir pan.
Ar Amerika kuria tik kičą ir masinę kultūrą?
Netiesa, kad JAV kuria tik kičą ir masinę kultūrą. Tai dažnai peršama mintis, kurią skleisti ir rimtai traktuoti gali tik žmonės, menkai susiję su intelektiniu gyvenimu. JAV universitetai yra geriausi pasaulyje, ne vienas jų pranoksta net ir legendinius Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos universitetus.
JAV akademinis gyvenimas ir mokslas jau seniai diktuoja madas visame pasaulyje - įdomiausi dalykai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vyksta JAV, o gamtos ir technikos mokslų srityje JAV yra net pavojingai toli už savęs palikusios Europą (tai, beje, ES ir liūdina - šiuo metu didžiulės pastangos ir lėšos yra metamos mėginant kaip nors sumažinti šį Europos atsilikimą nuo JAV).
JAV muziejai yra nuostabūs - kas lankėsi Metropoliteno meno muziejuje, Guggenheimo galerijoje, Fricko kolekcijoje, Čikagos meno institute ar Moderniojo meno muziejuje Niujorke, puikiai žino, kad tai yra didžiausi moderniojo meno lobynai.
JAV spauda ir kultūros leidiniai taip pat turi didžiausią paklausą pasaulyje. “The New York Review of Books” yra tiesiog neprilygstamas literatūros ir humanitarinių mokslų knygų recenzijų žurnalas. O dažnai prikišamas Holivudas taip pat nėra vienareikšmiškai vertintinas reiškinys - ir jame sukuriama gerų filmų (nors prastų gerokai daugiau). O ką jau kalbėti apie nekomercinio JAV kino korifėjus - Woody Alleną, Wayne’ą Wangą, Jimą Jarmushą...
Tad viskas yra kaip tik priešingai - JAV yra kultūriniu ir intelektiniu požiūriu pasaulyje pirmaujanti šalis. Jos karikatūrinimas yra tiesiog nerimtas dalykas, kuriuo užsiimti gali tik provincialūs, menko išsilavinimo ir stereotipų įkalintys žmonės arba ekscentrikai ir snobai.
Pavojus taikai?
Gerokai rimtesnis priekaištas, metamas JAV, yra karai, į kuriuos ji įsipainioja ir įpainioja kitus. Pacifistinei Europai tai yra bene rimčiausias kontrargumentas prieš JAV. Taip, tiesos čia esama. Amerika yra galinga šalis ir neretai veliasi į pavojingus galios žaidimus, kurie destabilizuoja padėtį kai kuriose šalyse.
JAV iš tikrųjų nusikalto japonų tautai - galima kalbėti ką tik nori apie atominės bombos panaudojimo neišvengiamumą ano meto situacijoje, bet tai niekaip nepateisina civilių ir apskritai niekuo dėtų žmonių masinio išžudymo. Kariavimas ne ginantis, o mėginant spręsti technines ir politines problemas yra sunkiai pateisinamas. Tai tiesa.
Bet negalima nematyti ir kitos medalio pusės - Vakarų Europos dažno oportunizmo ir pataikavimo brutaliems režimams, negerbiantiems nei žmogaus teisių, nei žmogaus gyvybės. Šioje vietoje JAV neretai elgiasi gerokai principingiau.
Vis dėlto sunku atsikratyti įspūdžio, kad Europa Amerikai jaučia stipriai dvilypius jausmus - kažką panašaus į meilės ir neapykantos ambivalenciją (tai “odi et amo”, meilė ir neapykanta vienu metu). Turbūt panašią meilės ir neapykantos ambivalenciją daugelis lietuvių jaučia Rusijai.
Tik “naujojoje Europoje” meilės Amerikai, regis, yra gerokai daugiau nei “senojoje”. Bet garantuoti, kad tai ilgai tęsis, sunku - meilė ir neapykanta neretai žengia koja kojon ir nesunkiai stoja viena kitos vieton.
O aš daug ką myliu Amerikoje. Kas yra keliavęs automobiliu per JAV pietus - Alabamą, Misisipę ir Luizianą, žino, ką reiškia mėgautis pelikano skrydžiu ir įvažiuoti virš vandens į džiazu, kava ir prancūziškomis spurgomis kvepiantį Naująjį Orleaną. Kas yra bendravęs su Kalifornijos arba Niujorko intelektualais, žino, kad po pokalbių su jais lieka gėlos ir nesmagumo jausmas už JAV siekiančius sukarikatūrinti europiečius.
JAV - didelė šalis. Didelio entuziazmo man neįkvepia kai kurios jos patriotizmo formos arba didelėms šalims būdingas susikoncentravimas į save, savo galią ir svarbą. Bet sykiu žinau, kad JAV paprastai atsiranda vietos tiems, kuriuos atstumia jų šalys ir visuomenės - dažniau nei Europoje. Šalį, kuri per savo neilgą istoriją yra priėmusi daugybę religinių ir politinių disidentų, kurioje kilmė vaidina gerokai mažesnį vaidmenį nei Europoje, yra už ką gerbti. Ir mylėti.
