Daugelį bendradarbių turintis „New Republic“ yra vienas seniausių bei geriausių politikos ir kultūros savaitraščių Amerikoje, atstovaujantis centro (kartais centro dešinės, dažniausiai centro kairės) pažiūroms. Jis pats save laiko „liberaliu“, nors kai kuriems „liberalams“, besivadinantiems „progresyvistais“ ir susispietusiems aplink dar senesnį ir taip pat gerą žurnalą „Nation“, jis per „konservatyvus“.
Žinoma, tikrųjų dešiniųjų jis nelaikomas konservatyviu – tą epitetą savinasi nemažiau puikus „National Review“.
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos „New Republic“ palaikė principingą antikomunistinę poziciją, bet drauge kritikavo ir makartizmą. Kad jo bendradarbiai nesileidžia netgi „persitvarkiusios“ Rusijos mulkinami, rodo šis žurnalo televizijos kritiko Lee Siegelio straipsnis.
Lee Siegel: Metro žemyn
Išankstinė strategija
Ar bereikia ironiškos replikos, kad po laiko lengva kalbėti, kai dabartis prieš akis?Iš begalinių pranešimų, išspausdintų po rugsėjo 11 d. ir kalbančių apie islamiškojo pasaulio skurdą ir neviltį, galima susidaryti nuomonę, kad visi, kurie šias aplinkybes stebėjo prieš rugsėjo 11-ąją, regėjo bokštus dvynius griūvant dar gerokai prieš tam atsitinkant. (Nebent, taip sakant, esate Thomas Friedmanas, taip apakintas savo proziškų minties kelių – Žiūrėk, mam! Aš galiu suvokti – kad esate aklas ir nematote to, kas dedasi aplink jus). Didžiosios idėjos apie istorines tendencijas, tradicines priešpriešas ir besikeičiančias paradigmas tampa nebesvarbios – ateitis numatyta bet kokios konkrečios vietos kasdieniame gyvenime.
Jei pasiūlytumėte laikraščio ar žurnalo redaktoriui straipsnį apie benamius Maskvos vaikus, jūsų tikriausiai paklaustų, ar šioje istorijoje nebūtų galima aptikti pornografinio aspekto, o jei atsakytumėte „ne“, veikiausiai jums pasiūlytų surasti ką nors originalaus – ką nors, taip sakant, su pornografiniu aspektu. Štai kodėl „Cinemax“ „Leningrado stoties vaikai“ yra vieša – ir politinė paslauga, nors filmas viso labo tėra dar viena dokumentinė juosta apie dar vieną Rusijos gyvenimo patologiją. Prieš dešimtmetį ar du begaliniai pranešimai apie tam tikrus katastrofiškus įvykius Rusijoje būtų skatinę žmones klausti, kodėl „mes nenumatėme, kad taip atsitiks?“ Šiame maždaug 35 minučių trukmės filme matyti sėklos to, kas gali atsitikti.
Dokumentinis filmas atskleidžia, kad po Sovietų Sąjungos griūties visoje Rusijoje benamiais tapo nuo vieno iki keturių milijonų vaikų. (Pasak vieno mažiau gąsdinančio pranešimo, Rusijoje yra 750 000 našlaičių.) Filmo „Leningrado stoties vaikai“ (kalbama apie filmą „Children of Leningradsky“ („Dworcowa ballada“), sukurtą lenkų kino režisierių Andrzejaus Celinskio ir Hannos Polak, – red.) pagrindinė tema – dvi benamių vaikų grupės, gyvenančios Maskvos, Leningrado ir Kursko traukinių stotyse. Filme užfiksuoti jų pasakojimai apie tai, kaip jie pabėgo nuo alkoholikų, juos mušusių tėvų – alkoholizmas yra visų tragedijų katalizatorius – ir kaip jie gyvena gatvėje bei kanalizacijose. Policija gaudo juos ir muša. Pedofilai juos kankina, kad prasimaitintų ir išgyventų, diena iš dienos jie priversti verstis prostitucija. Kol Romanas Polanskis paslapčiomis naudojasi liūdnai pagarsėjusiu jam pareikštu kaltinimu dėl įstatymiškai nustatyto išžaginimo, režisuodamas Oliverį Tvistą, čia, Maskvoje, kadaise – politinio modernizmo sostinėje, lyg nusikėlus su laiko mašina atsiveria tikras Viktorijos laikų nuopuolis.
Šalia širdį draskančių pasakojimų apie pažeminimus, prievartavimus ir žmogžudystes didesnė filmo dalis nufilmuota keistoje fizinėje aplinkoje. Pastatytos Stalinui prižiūrint, Maskvos metro stotys yra gražiausios pasaulyje. Eskalatoriai greitai gabena keleivius žemyn ir aukštyn nuolydžiu, kuris beveik vertikalus. Keletą stočių puošia nuostabūs art deco stiliaus skliautai. Kai kurios stotys dekoruotos sudėtingai išdėliotomis mozaikomis, o ryškiaspalviais kokliais išklotas vienos stoties sienas dabina Majakovskio eilėraščių ištraukos.
Sovietai gali sau leisti giliai po žeme konstruoti savo stulbinančius architektūrinius himnus utopiškai ateičiai – jų avangardiški statiniai yra beveik Kolymos aukso kasyklų lygyje.
Sugniuždyti kraštai dažnai prapliumpa poetiška ironija, taigi nenuostabu, kad šių vargšų niekam nereikalingų vaikų vaizdas jums primins sovietinių gulagų gūdumoje vergiškomis sąlygomis dirbusius darbininkus. Šie sugyvulėję našlaičiai yra beatodairiškos laisvės vaisius, laisvės, kuri dar netapo tikra laisve. Kitaip nei badaujantys Afrikos vaikai, kurių dauguma mirs, benamiai Maskvos vaikai, kaip teigia filmas, išgyvens. (Nors epizodo, kuriame užfiksuota stulbinamai gražios 14-metės mergaitės, vardu Tania, mirtis – atrodo, perdozavus klijų – beveik neįmanoma žiūrėti.) Būtent čia ši žmogiškos tragedijos kronika virsta politinės tragedijos pranašyste.
Žiūrėdamas, kaip kai kurie iš šių vaikų mušasi vienas su kitu, matydamas, kaip iškreiptuose ir nepaaiškinamos kančios surakintuose veiduose netrukus bejėgiškumo ir pažeminimo išraišką pakeičia negailestingas įsiūtis, nukreiptas prieš benamius suaugusiuosius – „bomžus“, kaip juos vadina vaikai – kuriuos jie tvatina kumščiais, o kartais padega (įsiūtis prieš šiuos alkoholikus suaugusiuosius veikiausiai yra įsiūčio prieš jų pačių tėvus išraiška), pradedi regėti šiurpinančius Rusijos ateities vaizdus – taigi ir vaizdus visų vietų, prie kurių tik Rusija prisiliečia. Ir tai vyksta Maskvoje – tačiau Rusijos provincijoje, kur užsienio žurnalistai atsiduria rečiau, sąlygos yra dar negailestingesnės ir žiauresnės.
Šalis, ryjanti savo vaikus, įklimpusi į mirtiną neapykantos pačiai sau ir pasibjaurėjimo gyvenimu liūną. Liūdna, kad daugelis iš šių vaikų niekad nesulauks pilnametystės. Siaubinga pagalvojus, kad kai kurie iš tų, kuriems pasiseks, gyvens pagal žmogiškos prigimties dėsnius, kurių jie išmoko praeityje.
