Kodėl praėjus beveik metams nuo Biržų teisėjo Valento Margevičiaus kadencijos pratęsimo iki jam sukaks 65 metai, įsiplieskė skandalas? Kodėl ne 2005 metų vasarą? Kodėl ne prieš dvi savaites? Ir ar išties Aukščiausiojo teismo pirmininko Vytauto Greičiaus problema yra eilinis teisėjas V. Margevičius?
Jei pažvelgsime į Prezidentūros ir Aukščiausiojo Teismo santykių istoriją, pamatysime, kad dar prieš vakarykštį „skandalą“, jau prieš kelias savaites įvyko esminių įvykių, nulėmusių prezidento Valdo Adamkaus požiūrį į V. Greičių. V. Margevičiaus byla, greičiausiai tėra faktinis pretekstas sudėtingame taktiniame žaidime dėl teismų sistemos keitimo iš esmės. Tuo pačiu ir dėl Teismų tarybos sąstato bei jos pirmininko keitimo.
Praėjusią savaitę aukšto rango teisininkų darbo grupė pateikė prezidentui teisės aktų pataisų projektus. Tai pasiūlymai, kaip tobulinti teismų darbą. Išties teismai Lietuvoje veikia nelabai efektingai ir jų darbo pasekmės yra juntamos visuose valstybės gyvenimo aspektuose. Anot teisės specialisto A. Palubinsko, pirmiausia reikėtų keisti teisėjų korpuso formavimo principus. Po šio teisininkų susitikimo Aukščiausiojo Teismo teisėjas Valentinas Mikelėnas žadėjo prezidentui pateikti atskirąją nuomonę dėl kai kurių darbo grupės parengtų siūlymų. Jo nuomone, projekte "per mažai priemonių", kurios pakeltų teismus "iš dugno".
V.Mikelėnas buvo pakviestas į prezidentūrą paaiškėjus, kad jis atsistatydina iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų teigdamas, kad taip pasielgęs vedamas pilietinio intereso.
Na, o po jo apsilankymo pas prezidentą išgirdome, kad V. Adamkus apgailestauja, kad Aukščiausiasis Teismas netenka aukštos kvalifikacijos teisininko, vieno geriausių civilinės teisės specialistų (tai yra visiška ties). Ir tuo pat metu buvo pareikšta, kad V. Adamkus domėsis, kodėl jis nebuvo informuotas apie specialių tarnybų pažymą dėl prieštaringai vertinamo Biržų rajono apylinkės teismo pirmininko V. Margevičiaus tinkamumo dirbti su slapta informacija.
Pabrėžiu – prezidentas nusprendė domėtis ne melo apie prieš metus vykusį pasitarimą autoriumi, ne situacijos smulkmenomis - ar visi teismų tarybos nariai buvo supažindinti su pažyma, ar ne, o domėtis kodėl jis, prezidentas, nebuvo informuotas apie šią pažymą.
Galų gale „skandalas“ tik tam tikra forma pateikė visuomenei atskirus V.Greičiaus vadovavimo niuansus ir sukėlė aštrų konfliktą tarp teisėjų, vedantį prie jų atsistatydinimo. Dabar V.Greičius jau teigia pritariąs Teisingumo viceministro Gintaro Švedo pozicijai, jog Teismų taryba turi atsistatydinti.
V.Greičius pripažino, jog jam bus labai sudėtinga toliau vadovauti tokiai Teismų tarybai, tačiau čia pat pridūrė nematąs moralinio pagrindo pačiam atsistatydinti iš Teismų tarybos vadovo pareigų.
Todėl šios istorijos tęsinį išgirsime labai greitai, nes teismų veikla turi būti pakeista sistemiškai, o tam reikalingas naujas, pajėgus tai atlikti teisėjų korpusas.
