Paskutinę savaitę jaučiama didžiulė įtampa Lietuvos politiniame lauke. Įtampa tvyro jau nuo ankstyvo rudens, bet šiuo metu ji itin išaugo ir, atrodo, bet koks netikėtų kaltinimų, įtarimų ar emocijų proveržis turėtų galutinai sujaukti valdžią, visuomenę ar valstybę.
Tiesą sakant, visa tai tėra neblogai surežisuota žiniasklaidos akcija – laukit rytojaus, bus dar baisiau. Visa, kas vyksta Lietuvoje, yra natūralus politinių interesų susikirtimo ir politinių klaidų rezultatas. Kartais didesnių, kartais mažesnių. Ir jei išgirstame vieną ar kitą politiką kalbant, kad štai jis tarsi koks iš dangaus nuleistas pranašas jau seniai visus įtarė darant blogybes ir tik jis dabar gali kažką rimta nuveikti šioje nuodėmingoje Marijos žemėje, tai drąsiai galime tokį politiką vadinti kalčiausiu. Pas mus būti pranašu – tai būti gerai parengtos viešųjų ryšių akcijos dalyviu, siekiančiu laimėti viešosios nuomonės palankumą sau ir savo politinei partijai.
Na, o ekonominės ir politinės bėdos tėra paprasčiausi sparčios valstybės raidos atributai. Visuomenė įvairi ir linksta emociškai vertinti įvykius. Suprantama, problemos nėra tuščios – tiek valdininkų nusikaltimai, tiek politikų melavimai yra verti kuo griežčiausios bausmės, be išlygų ar nuolaidų kažkam „už ilgametį tarnavimą Lietuvai“.
Taigi žiniasklaida, suvokdama mūsų emocinį reagavimą į tai, kas vyksta aplinkui, stengiasi dar labiau sutirštinti spalvas, kad tiražas būtų geriau išperkamas, kad laidos būtų intensyviau žiūrimos ar klausomos. Galima išvesti taisyklę: kuo labiau bijome, tuo didesnis pelnas žiniasklaidai. Na, o tiems, kurie mano, kad nieko nebijo – farso ir humoro dozė. Ir vėl žiūrovai prilimpa prie ekranų ar skaitytojai prie laikraščių.
Tačiau politikai nepėsti ir ima veikti, tarsi jie būtų ne politinių partijų atstovai, bet šou meistrai. Dabar jie imasi organizuoti televizijos laidas apie save, nes žurnalistais nepasitikima. Ir fantastiškas laidas žiūrime kaip į normalų dalyką. Štai regime stebuklą, kad Rolando Pakso šeimoje turi užgimti kūdikis – tarsi visa Lietuva jau kokį šimtą metų negimdytų vaikų. Arba kaip visų sąžiningasis Artūras Zuokas, gyvenantis tik iš algos, vasaras praleidžia prabangioje jachtoje Viduržemio jūroje.
Melagiai su padirbtais diplomais kalba apie sąžinę, „abonentai“ moko moralės, demagogai su rusišku kvapu visą kaltę verčia Sorosui ir vadinamiesiems „sorosologams“ (svarbiausia, kad visuomenė būtų susiskaldžiusi: kairė ir dešinė, elitas ir runkeliai, normalūs žmonės ir „sorosologai“). Kieno tai logika? Ogi tų, kurie žino, kad silpna ta visuomenė, kuri vaisingą ginčą paverčia konfrontacija – skaldyk ir valdyk, kaip sakydavo Bizantijos valdovai.
Esu įsitikinęs, kad po kelių savaičių jau nieks neatsimins šios dienos baimių arba kiti rūpesčiai bus paversti perkama preke, arba dar švęsime Naujuosius metus ir negalvosime apie eilinį fantomą, aprašytą laikraštyje. Taigi belieka būti savo šalies piliečiu ir daryti savo darbą, nekreipiant dėmesio nei į prorusiškų politikų demagogiją, nei į žiniasklaidos atstovų, galvojančių vien apie pelną, gąsdinimus.
