Ši partija (anksčiau LDDP ir LSDP) per dvylika metų sugebėjo išsaugoti savo narius, populiarumą ir įtaką šalyje. Tokios patirties neturi nė viena kita partija Lietuvoje. Tačiau šiandien ši partija yra kiek pasimetusi. Daugelis veiksmų silpni, lyderiai nedemonstruoja ryžtingumo ir gebėjimo bendrauti su visuomene taip efektingai, kaip to reiktų.
Dažnai atsitinka, kad LSDP ne tiek inicijuoja įvykius bei veiksmus, kiek seka paskui kitų partijų ir politikų sukurtas iniciatyvas. Paskutinis toks pavyzdys yra LSDP blaškymasis dėl Vilniaus miesto mero rinkimų. Tai, kad paskutinėmis dienomis ši partija jau galvoja bendradarbiauti su Artūro Zuoko vadovaujama Liberalų ir centro sąjungos sukurta dauguma - rodo, kad miesto atžvilgiu socdemai neturėjo jokios rimtos strategijos. Šiandien galime pabandyti klasifikuoti tas problemas, kurios su laiku gali sukelti krizę, skilimą LSDP arba šios partijos pralaimėjimą per artimiausius rinkimus į Seimą.
Visų pirma galutinai taip ir nesusijungė LDDP ir (senosios) LSDP kadrai į vieną politinę organizaciją. Jie yra vienoje partijoje, tačiau tuo pačiu metu egzistuoja nuolatinė grupinė konkurencija. Dabartinė LSDP yra tarsi dviejų vidinių partijų kovos laukas.
Antra, yra milžiniškas atotrūkis tarp centro ir periferijos. Tie, kurie rajonuose veikia ar nori kažką daryti politikoje, yra pastatyti į tokias sąlygas, kad gali tikėtis siekti karjeros tik savo rajone. Iš periferijos pereiti į centrą beveik neįmanoma. Taigi regioninių LSDP struktūrų nariai nuolat jaučia nuoskaudą centre esantiems partiečiams dėl ignoravimo.
Trečia, sunku įsivaizduoti, kaip įsiliepsnos aistros, kai Algirdas Brazauskas pasitrauks iš partijos vadovo pareigų. Antrojo plano lyderių ambicijos tokios didelės, kad mes jau dabar galime matyti keletą klanų su savo lyderiais, siekiančių užkovoti kuo palankesnes sau pozicijas prieš ateinant tam lemiamam momentui, kada teks kovoti dėl A. Brazausko kėdės partinėje struktūroje.
Ketvirta, santykis, požiūris į sąjungininkus taip pat lieka tėviškas, t.y. žiūrima į sąjungininkus ne kaip į lygius sau partnerius (tai deklaruojama visada ir net pernelyg dažnai), o kaip į subjektus, kurie leidžia naudotis savo galimybėmis, resursais bei pasitikėjimu, tačiau siekiama savų ir tik savų tikslų. Tiek Naujoji sąjunga (NS), tiek kitos dar mažesnės partijos, kurios galėtų būti efektingomis struktūromis kairiojo centro politikoje, jei LSDP laikytų juos lygiaverčiais partneriais, šiandien supranta, kad LSDP dirba tik sau.
Penkta, pragmatizmas, kartais pereinantis į paprastą šaltą cinizmą, santykiuose su politikos partneriais, kada išties nevengiama draugauti net su velniu. Toks LSDP požiūris į partnerius politikoje paaiškina jų siekį bendradarbiauti su liberaldemokratais vietoj socialliberalų, nes liberaldemokratai yra prezidentinė partija (tarsi vadovaujantis valstybiniu interesu). O tai sukelia abejones dėl LSDP pajėgumų būti išties rimta ir patikima partnere ateityje.
Šiandien LSDP lyderiams ir eiliniams nariams iš naujo tenka ieškoti savo vietos politikoje ir jausti, kad visa tai, kas buvo pasiekta per dešimtmetį, tarsi nusitrynė ir visuomenė vėl žvelgia į šią partiją kaip į organizaciją, kuri neįgyvendino to, ką žadėjo, ir nežino, ką gali duoti visuomenei, valstybei ir savo partiečiams.
