Manydami, kad Lietuvos partinė sistema veikia ir garantuoja visus demokratijos privalumus, klystame iš esmės. Formaliai partinė sistema egzistuoja ir Lietuvos rinkėjai per rinkimus demonstruoja savo laisvą, palyginti su sovietine praeitimi, valią. Taigi rinkimuose laiminčios partijos turi adekvačią paramą visuomenėje.
Todėl teigdamas, jog klystame, sakau, kad šioje tarsi ir veikiančioje demokratinių santykių sistemoje egzistuoja dar du be galo aktyvūs politiniai veikėjai, kurių įtaka mūsų šalies politinei sistemai yra labai didelė.
Kalbu apie valdininkiją, didelį nomenklatūros sluoksnį, kuris pasidalijęs į keletą stambių grupuočių, veikiančių pagal visiškai kitus dėsnius nei visa politinė sistema. Tuo nenoriu pasakyti, kad visi valdininkai kažkuo nusižengę įstatymui ar politinėms taisyklėms. Manau, priešingai, beveik visi valdininkai siekia maksimaliai laikytis įstatymų, tačiau jie geba atrasti tuose įstatymuose aibę plyšių, kurie leidžia siekti savų tikslų ir kartu nenusikalsti valstybei.
Bet svarbiausia, kad įstatymų sistema sudaro galimybes ateiti į partijas valdininkams, kurie yra vienaip ar kitaip suinteresuoti daryti įtaką politikai. Pradėkime nuo to, kad prieš keletą metų pakeistas rinkimų į savivaldybių tarybas įstatymas – kiekvienas pretenduojantis į savivaldybių tarybos nario vietą turi priklausyti politinei organizacijai arba būti jos remiamas. Taigi visi miestų ir miestelių reikalai tapo priklausomi nuo politinės konjunktūros. Dabar normalus valdininkas privalo sekti politinių partijų reitingus, numatyti laimėtoją ir laiku pereiti į tinkamą partiją. Gal taip sustiprinama partinė sistema, tačiau nomenklatūrinis pragmatizmas tampa kone pagrindine daugelio partiečių ideologija. Tad ir matome, kaip prieš kiekvienus rinkimus miestų merai ar eiliniai savivaldos veikėjai keičia partijas ir vis atranda tam racionalius motyvus. Na kad ir Stasys Mikelis, per keletą metų pakeitęs kone visas pagrindines partijas, šiandien prisiglaudė Darbo partijoje.
Nenoriu smerkti tokių politikų, nes jų gyvenimo logika aiški – siekti išlikti tam tikroje nomenklatūrinėje terpėje, kurioje jie gali kažką padaryti, moka veikti ir yra vienokio ar kitokio lygmens administratoriai. O kad išliktų šioje terpėje, jiems tenka nuolat keisti politines organizacijas, nes išlikimą garantuoja tik tie, kurie šiandien yra daugumoje.
Gausus administracijos ir nomenklatūros atstovų skaičius naudingas ir partijoms, nes per juos politinės organizacijos gali pajungti savo naudai didžiulius administracinius resursus, kartais vienintelius reikalingus politinėms pergalėms. Todėl turime suvokti, kad socialdemokratų partijos jėga yra ne preciziška ideologija ar partinė disciplina, bet didelis valdininkijos palaikymas.
Kitos naujos politinės jėgos siekia perimti iš socialdemokratų šiuos administracinius resursus ir siekia patraukti valdininkus į savo pusę arba sukurti naują (savą) valdininkiją. Todėl Rolando Pakso prezidentavimo metu plačiai nuskambėję kaltinimai elitui iš tiesų buvo gerai apgalvotas strateginis žingsnis, kurio galutinis tikslas buvo sutriuškinti Algirdo Brazausko valdininkus (elitą) ir į jų vietas pastatyti savus. Panašiai, tik šiek tiek švelniau veikia ir Darbo partijos aktyvas – siekiama kuo daugiau savo žmonių įtvirtinti įvairiuose valdininkų postuose, kad atėjus laikui būtų galima pasinaudoti jų parama.
Todėl ir teigiu, kad nepriklausomai nuo politinių partijų ideologijų Lietuvoje rungiasi dvi nelabai matomos, bet įtakingos jėgos – senoji (tarkime, socialdemokratų suformuota ir su jais susieta) valdininkija ir naujoji, sparčiai kuriama darbiečių. Kitos partijos negali pasigirti didele valdininkų parama. Todėl tolesnę politinę kovą nulems ne tiek lyderiai ar programos, kiek valdininkų parama partijoms. Jie yra šiandienos politikos ir politikų sėkmingos veiklos, sėkmingų rinkimų pagrindas ir variklis.
