Maža karo nuniokota šalis – sudeginti miestai, išdraskytos šeimos, išgąsdinti žmonės... Kur tau žmonės – marionetės didžiųjų grobuoniškų valstybių rankose. Valstybių, kurios nepasidalydamos žemės lopiniu ir krečiamos valdžios troškimo šiltinės nusispjovė į visas kada nors egzistavusias moralines vertybes.
Gal ir stengėsi režisierius Rimtautas Šilinis atskleisti šalies, ne savo noru dalyvavusios kare, tragediją, tačiau arba dėl laiko stokos, arba dėl pinigų stygiaus susuko beveik valandą trunkantį faktų kratinį. Prabėgom rodomi tai Sovietų Sąjungos, tai nacistinės Vokietijos žygiai per Lietuvą. Per nepaliaujamus sprogimus, pusę filmo užimančius bombardavimus šmėsteli žydai Vilniaus gete, išniekintų partizanų fotografijos, ir staiga šuolis – Sausio 13-oji ir Medininkų tragedija. Toks šuoliavimas sukuria įspūdį, kad režisierius ne itin kruopščiai triūsė prie juostos, medžiagą rinko atmestinai, po to chronologiškai sulipdė faktus ir numetė žiūrovams.
Suprantama, medžiagos dokumentiniam filmui Antrojo pasaulinio karo tema ne taip jau ir daug – kai okupantai ėjo per mūsų kraštą, dokumentus nešiojosi savo kišenėje, o kai išsigandę bėgo namo – visą popieriuje surašytą istoriją paskubomis ir drebančiomis rankomis degino. Teliko vaizdo ir garso įrašai, kurie šlovina nacius ir sovietus. Įamžintos ir mūsų lietuvaitės, su gėlėmis skriaudėjus pasitinkančios, moterys, miškuose dirbančios ir savo švelniomis rankomis fronte esantiems kariams cigaretes ir svaigalus siunčiančios.
Gal dažniau reikėjo remtis kontrasto principu, kuris geriau nei sprogimai atskleidžia Lietuvos padėtį Antrajame pasauliniame kare. Štai 1940 m. sovietams aneksavus Lietuvą, stambiu planu rodomas į ūsą besišypsantis iškilusis Josifas Stalinas – smagu, juk Vilnių Lietuvai grąžino, po savo saule mažą buržuazijos išvogtą šalį priglaudė. Skamba jam poetės Salomėjos Nėries posmai. Tik vargšelė drebančiu balsu prie paminklo žodžius beria, iš lapelio savo kūrybą skaito. Aidi ir tuometinio okupuotos Lietuvos prezidento Justo Paleckio sveikinimai sovietinei darbo inteligentijai, tik va vado skambus vardas lyg ir gerklėj stringa. Jam susirūpinusiu veidu pritaria rašytojas Antanas Venclova: „Sunku dirbti apvogtoj valstybėj“.
Gana meistriškai perteikta pasaulio reakcija į nacistinės Vokietijos kapituliaciją. Kai pasaulis džiūgauja iš žaidimo išmetęs žydų krauju dvokiantį tironą, kai aidi plojimai ir bumbsi fejerverkai, Lietuva pastėrusi iš po griuvėsių tyli. Tyla prieš audrą – 1945 m. Potsdamo sutartį, pagal kurią vargšę subombarduotą marionetę Churchillis (Čerčilis) ūsuoto Stalinio globai patiki. Gražus diplomatinis susitarimas, po kurio tradiciškai reikėtų ranką vienas kitam paspausti. Tik va liestis vienam prie kito net koktu.
Tai mažyčiai perlai, kartkartėmis sušmėžuojantys dokumentinėje juostoje. Kitus svarbius ir skaudžius įvykius atskleisti režisieriui pritrūko fantazijos. Salėje sėdėję gyvi karo liudininkai Rimtautui Šiliniui galėjo pažerti ir daugiau aukso vertos informacijos, kurios nei juostos, nei popierius neužfiksavo. Ne vienas jų, matyt, savo akimis pro lango kraštą stebėjo, kaip naktį kaimynus kareiviai gyvulinių vagonų link vedė. Regėjo ir tardymo metu sumuštus partizanus, iš trečio aukšto pro saugumo langus iššokančius.
Vietoj pasakojimų apie gyvenamųjų namų kiemuose esančias nepažymėtas vokiečių kapines, krauju nulaistytas gatves ir emigrantų vargus pasirinkta nuoga statistika. Dokumentų fone sušmėžuoja skaičiai: iš Lietuvos emigravo 80 tūkst. gyventojų, nužudyta 50 tūkst. partizanų, sunaikinta 196 tūkst. žydų. Paprasta ir sausa.
Tas nepasvertas nuogumas R. Šiliniui atsiėjo pigiau, nei būtų kainavę gyvi paliudijimai ar istorikų komentarai. Ir skylės užkamšytos lengviausiu būdu – ištęstomis bombardavimo ištraukomis, kurių išliko bene daugiausia. Tad filmą vertėtų pažiūrėti tik dėl karo metu filmuotos medžiagos, kurios niekur kitur nepamatysi, tačiau juostos vertinti kaip dokumentinio šedevro nedrįsčiau.
