Kalta valdžia. Ir pas mus, ir Vakaruose žiniasklaida skelbia tokį nuosprendį, kai išryškėja kokios nors socialinės negerovės. Nuosprendis, žinoma, teisingas, nes valdžia savo rankose turi daug svertų, bet teisingas tik iš dalies.
Čia negalima apeiti paprasto klausimo: jeigu valdžia viską darytų saliamoniškai teisingai, ar mes jau neturėtume socialinių problemų ir gyventume idealioje visuomenėje? Tokios utopijos derėjo atsisakyti jau po pirmos XX amžiaus pusės.
Dėl riaušių Prancūzijoje Vakarų žiniasklaida vėlgi virkauja taip pat: valdžia emigrantų rajonus užmiršo, klesti rasizmas, diskriminacija, nedarbas, žodžiu, socialinės problemos, dėl kurių kalta valdžia. Čia taip pat reikia paklausti: ar nebūtų šitos bėdos, jeigu Prancūzijos valdžia viską būtų dariusi saliamoniškai teisingai?
O galbūt galima gana pagrįstai daryti prielaidą, kad tie imigrantų sūnūs arba net anūkai nemoka ir nenori integruotis į Prancūzijos visuomenę, galbūt jiems iš esmės – tarkim, ne su genais, bet su papročiais ir auklėjimu – įdiegta (kaip čia pasakius, kad neįžeidus) kitokia elgsena, kitokia darbo etika, kitokios kultūrinės preferencijos. Nenorą integruotis tenka sieti su islamu, nes, pavyzdžiui, įtakingiausios Europoje musulmonų organizacijos, įsikūrusios Prancūzijoje, vadovas yra pareiškęs, kad integracija reikštų išprievartavimą.
Žvelgdami iš Rytų Europos, kai ką galime pamatyti kitaip. Galime manyti, kad tie „siaubingi“ emigrantų priemiesčių daugiabučiai namai, kuriais taip emocingai ir manieringai baisisi išlepę prancūzų inteligentai, yra daugmaž tokie, kokiuose gyvena dauguma Vilniaus inteligentų. Ir galbūt neatsitiktinai maištauja ne pirmos kartos imigrantai, todėl kad pirmiesiems suteiktos gyvenimo sąlygos, nors ir neprilygstančios etniniams prancūzams, buvo daug geresnės negu tos, nuo kurių jie pabėgo. Ir jiems to užteko, bet jų palikuonys nori daugiau.
Tai, kad Prancūzija taip ilgai nesugeba pažaboti siautėjančių vandalų gaujų, šį tą jau sako apie padėtį šalyje. Bet šis siautėjimas vis dėlto kaip nors baigsis, iš jo liks tik keleto dešimčių automobilių padeginėjimas per naktį, o tai revoliucijos tradicijas pamilusiems prancūzams yra įprastas ir beveik mielas bei toleruotinas vandalizmo lygis.
O juk automobilių (ir kai kurių pastatų) deginimo praktiką šie kitataučiai perėmė iš pačių prancūzų. Jau ne vieną dešimtmetį prancūzų vandalai, pasivadinę anarchistais, savo pramogai, pavadintai garbingu politinio protesto vardu, mėgsta deginti automobilius. Vadinamųjų antiglobalistų vandališkas siautėjimas Europoje ir už jos ribų irgi tapo maloniu anaiptol neskurstančio jaunimo pramogavimo būdu. Toks smaginimosi būdas prarado dalį patrauklumo po to, kai 2001 m. po siautėjimo Geteborge keletas vandalų pusmečiui sėdo į kalėjimą, nors Švedijos policija irgi buvo labai kritikuojama dėl griežtų veiksmų.
Čia dera prisiminti, kad ir pačioje Prancūzijoje, kuri turbūt yra morališkai silpniausia Vakarų pasaulio grandis, savigriovos potencialas visada buvo nemenkas. Netgi 1968-aisiais prezidentas de Gaulle’is, siekdamas malšinti riaušes, skelbė: „Tegyvuoja Prancūzija, tegyvuoja revoliucija!“ Jis, žinoma, turėjo galvoje tą XVIII a. pabaigos revoliuciją. Bet žodis „revoliucija“ Prancūzijoje turi gerą reputaciją, todėl bet kokios riaušės, pretenduojančios į politinį atspalvį, traktuojamos kaip pusiau teisėta protesto forma.
Dabartinių riaušių užuomazga irgi buvo savotiška. Trys nepilnamečiai nusikaltėliai, bėgdami nuo policijos, perlipo aukštą elektros pastotės tvorą, ant kurios, žinoma, buvo didelėmis raidėmis skelbiama, kad tai pavojinga gyvybei. Du iš jų žuvo, vienas smarkiai apdegė. Policininkai paskui turėjo teisintis, kad į pačią pastotę jų nesivijo. Bet toks teisinimasis nesustabdė kitų nusikaltėlių siautėjimo. Toliau irgi buvo, galima sakyti, juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy padugnes pavadino padugnėmis, tada esą padugnės įsižeidė ir nusprendė dar ryžtingiau pateisinti šį savo apibūdinimą.
Visa tai ir visas tas apgailėtinas politiškai korektiškas keliaklupsčiavimas prieš smurtautojus ir barbarus, kaip ir daug kitų reiškinių per pastaruosius dešimtmečius, rodo, kad Vakarų Europos visuomenės, su Prancūzija priešakyje, yra praradusios valią gintis. Kai yra akivaizdu, kad jeigu policija nesusidoroja, reikia pasitelkti kariuomenę, reaguojama priešingai – kyla protestų banga dėl komendanto valandos, nors tai yra akivaizdžiai per silpna ir silpnai įgyvendinama priemonė.
Tas Vakarų Europos silpnavališkumas išryškėjo jau prieš keletą dešimtmečių, kai vyko masinės demonstracijos už vienpusišką branduolinį nusiginklavimą, kitaip sakant, už kapituliaciją prieš Sovietų Sąjungą. Jeigu ne Amerika su griežta Ronaldo Reagano politika, tikriausiai dabar ne tik mes sėdėtume po rusiškos komunistinės diktatūros padu, bet ir Vakarų Europa.
Arabų ir afrikiečių kilmės prancūzai skundžiasi, kad jie diskriminuojami, kad žmonės su prancūziškomis pavardėmis daug lengviau gauna darbą ir netgi butų jiems nenorima išnuomoti baltųjų rajonuose. Dabar jie pademonstravo, kad ta diskriminacija pagrįsta. Kas gi norės bendrauti ir bendradarbiauti su smurtautojais ir barbarais?
Velionis Prancūzijos prezidentas Fran?ois Mitterrand’as kartą sakė, kad tokios rasinės riaušės, kurios vyko Los Andžele, Prancūzijoje neįmanomos, nes „Prancūzija yra šalis su aukščiausiu pasaulyje socialinės apsaugos lygiu“. Gal ir ne su aukščiausiu (pažvelkim į Skandinaviją), bet tikrai labai aukštu. Vargšai nuskriaustieji smurtautojai savo barbariškus veiksmus koordinavo internete ir mobiliaisiais telefonais. Neabejotina, kad tie bedarbiai gyvena geriau negu Lietuvos bedarbiai arba pensininkai. Prancūzų kairieji lieja krokodilo ašaras dėl beviltiško imigrantų šeimų skurdo ir dėl dešiniojo ekstremisto Le Peno populiarumo. Per praėjusius prezidento rinkimus, kai į antrą turą pateko kraštutinis dešinysis Le Penas ir nuosaikus dešinysis Chiracas, jie maivydamiesi ėjo balsuoti su pirštinėmis, esą už tą niekšą Chiracą balsuoja tik todėl, kad į valdžią neateitų dar didesnis niekšas. Bet prie Le Peno iškilimo labai daug prisidėjo jie patys, ištisus dešimtmečius guldamiesi kryžiumi, kad tik nebūtų deportuojami jokie nelegalūs imigrantai. Ką jau kalbėti apie tai, kad tokį Sartre’ą, pritariantį terorizmui, prancūzų kairieji buvo pakėlę iki tautos sąžinės titulo.
Ir Prancūzijoje, ir kitur Vakarų Europoje imigrantų ir jų palikuonių procentas nuolat didės – ir dėl jų didesnio gimstamumo, ir dėl to, kad nelegali imigracija sėkmingai tęsiasi. Dabartinis konfliktas yra tik pirmoji kregždė, ir nereikia tikėti aiškinimais, kad esą Britanijoje arba dar kur nors padėtis visai kitokia ir ten problemų nekils. Papasakokit tai artimiesiems tų, kurie žuvo per teroristų išpuolius Londono metro.
O kas Lietuvoje? Lietuvoje viskas kol kas atvirkščiai. Imigrantų iš esmės nėra, bet klesti nepakantumas įvairioms mažumoms ir ksenofobinės nuotaikos. Bet tai pasikeis, juolab kad darbo jėgos jau trūksta. Bus puiku, jeigu tie naujieji imigrantai bent iš pradžių bus rytų slavai. Kad ir kaip mes būtume linkę ryškinti savo skirtumus nuo jų, jie iš tiesų gali integruotis. Baltiojos šalyse jų gausu, bet jokių masinių riaušių dėl to niekada nėra buvę.
