„Labdarinėmis“, „piginėmis“, „dolerinėmis“ ir kitaip ironiškai vadinamos dėvėtų drabužių parduotuvės tapo mūsų gyvenimo kasdienybe. Gėda tai ar bėda? Ko gero, nei viena, nei kita. Tiesiog tai šalies valdžių darbo rezultatas.
Daugeliui iš mūsų dėvėti rūbai tapo kone kasdiene preke, o juos į Lietuvą gabenantiems ir pardavinėjantiems - pajamų šaltiniu.
Įsivaizduokime: atsibundame vieną rytą ir sužinome, kad uždarytos visos dėvėtų drabužių, batų, baldų, buitinės technikos parduotuvės, nebeleidžiama įsivežti važinėtų automobilių...
Per 14 metų labai pasikeitė dėvėtų rūbų siuntos. Pirmosios, kaip prisimena šio verslo pionieriai, buvo nepaprastai skurdžios. Pirkėjai parduotuvėse rausdavosi po skudurų krūvas, dažnai moteriškės net susipešdavo, jei pasitaikydavo vienu metu nutverti tą patį geresnį drabužį.Šiandien dėvėtų drabužių parduotuvėms keliami griežti higienos reikalavimai, prekės privalo būti sukabintos ant pakabų. Plungėje nebedaug liko tokių „skylių“, kur nuobodžiaujanti pardavėja sėdi tarp suverstų skudurų, ardo seną megztinį ir vynioja siūlus į kamuoliuką, ir tik kasos aparatas liudija, kad čia prekiaujama.
Dabar net turgaus „baraklynuose“ nebeprekiaujama nuo žemės - drabužiai plevėsuoja sukabinti ant pakabų.
Plungėje, Vytauto gatvėje, dėvėtų rūbų parduotuvei patalpas besinuomojanti ponia Janina džiaugėsi savo verslu. Pasak moters, iš jo kapitalo nesusikrausi, bet šeimai prasimaitinti užtenka.
Ponia Janina šiek tiek praskleidė dėvėtų drabužių verslo šydą. Sakė, kad daugiausia plungiškiai prekiautojai rūbus parsiveža iš Klaipėdos bazės. Ten kiekvienas renkasi pagal kišenę. Tie, kurie gauna daugiau pajamų, perka vadinamuosius „mix“ paketus su rinktiniais geriausios kokybės rūbais, kurių kilogramas kainuoja 35 litus. Galima pirkti „ekstra“ paketus, kurių kilogramas kainuoja 17-18 litų. Tačiau, juos išpakavus, ne visada randama tai, ką bemat išgriebia pirkėjai.
Paklausiausi yra vadinamieji „šeimyniniai“ paketai, kurie bazėje neperrinkinėjami, o parduodami tokie, kokius supakavo siuntėjas. Beje, bazėje ir jį galima rinktis. Kaip sakė ponia Janina, ji visada perkanti „šeimyninius“ paketus iš Olandijos ir Anglijos. Olandiški drabužiai dažniausiai yra didesnių matmenų, todėl paklausūs Lietuvoje, o angliškuose ir airiškuose daugiausia jaunimui tinkančių rūbų. Niekada neperkanti paketų iš Vokietijos, nes juose, sako, labai nekokybiški drabužiai, be to, apdoroti prastomis dezinfekcinėmis priemonėmis, todėl turi nemalonų specifinį kvapą.
Nors mūsų žmonės apie dėvėtų drabužių parduotuves kalba su pašaipėle, vis dėlto reta moteriškė praeina pro jas neužsukusi. Tarp jų yra tokių, kurios nesivaržydamos sklaido prekes, matuojasi. O inteligentiškesnės bei solidesnį darbą dirbančios kažkodėl jaučiasi nejaukiai vaikščiodamos tarp pakabų. Gal joms gėda dėl to, kad užėjo į tokią parduotuvę, o gal dėl savo atlyginimo, kuris neleidžia apsipirkti firminėse rūbų krautuvėse. Iš tiesų - Plungėje nedaug ponių, kurios gali sau leisti tokią prabangą.
Tiesa, dar galima rengtis turguose siūlomais drabužiais, kurie irgi nėra labai brangūs. Bet žmonės jau įsitikino turkiškų, kiniškų ir lenkiškų prekių kokybe: dirbtinės odos batai laiko iki antro lietaus, o kai kurie rūbai po kelių skalbimų nedaug besiskiria nuo tų, kurie „labdarynuose“ nukainojami iki 1 lito.
Kita bėda, kad turgaus rūbai - masinės gamybos, todėl mažesniame miestelyje iškart gali pastebėti, ką šį sezoną siūlo turgaus prekeiviai.Beje, ne kitaip ir Plungės naujų drabužių parduotuvėse. Tiek jų ir teturime - ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi, bet ir ten ta pati problema su masine gamyba. Rūbai neįspūdingi, nelabai madingi, labiau tinkantys provincijos tetulėms ir dėdėms nei jaunimui. Todėl ir kabo, kol sezono pabaigoje truputį nukainojami.
O moterys ir merginos skuba į „labdarines“, kur randa gal ir ne visada elegantiškų, bet užtat originalių vienetinių rūbų, laiko išmėgintų ir, svarbiausia, nebrangių. Apsirengia pačios, priperka vyrams ir vaikams. Ką darysi, gal kartais ir atrodome juokingi su tokiais apdarais, bet vis ne kaip klonuotos avys. O kai drabužis nusibosta, galima supakuoti ir be širdgėlos švystelėti į šiukšlių konteinerį, prie kurio ateina kita visuomenės dalis, dažnai neturinti nė to lito, todėl atsirenka, kas dar tinka, ir dėvi toliau.
Lietuvos Vyriausybė ne kartą yra gąsdinusi dėvėtų rūbų parduotuvių savininkus, kad uždraus jų verslą, kuris žlugdo šalies lengvąją pramonę. Bet vis neuždraudžia. Matyt, ir ten ne visi kvailiai sėdi: tarp tų, kurie šneka, kad šalies ekonomikos lygis auga, yra ir tokių, kurie supranta, kad žmonių realus pragyvenimas toli gražu neatitinka oficialiai skelbiamo.
“Plungės žinios” (http://www.pzinios.tik.lt/)
