Lietuvos generalinį konsulą Kaliningrade Vytautą Žalį draugai vadina diplomatu ir pagal profesiją, ir iš prigimties. Neseniai lankydamiesi Kaliningrade su juo kalbėjomės apie lietuvių gyvenimą šiame krašte.
Teko girdėti, kad lietuvybė Kaliningrado srityje nyksta, kad norint nors šiek tiek stabdyti šį procesą Kaliningrade ketinama įkurti kažką panašaus į Lietuvių namus.
Deja, turiu konstatuoti, kad lietuvybė po truputį šiame krašte miršta. Jeigu nenorime pasiekti kritinio taško, kai jau bus vėlu ką nors daryti, net jeigu tada ir turėtume pinigų, turime tuo susirūpinti jau šiandien, investuoti būtina jau dabar.
Aš esu tik vienas iš akcijos, kurios tikslas įkurti Kaliningrade lietuvių centrą, dalyvių. Pagrindiniai jos iniciatoriai - Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės ir Klaipėdos universitetas. Jeigu bus gautas Lietuvos Vyriausybės pritarimas, artimiausioje ateityje toks centras Kaliningrade turėtų atsirasti. Jis galėtų būti vadinamas ar Regioninio bendradarbiavimo centru, ar Lietuvių namais, ar Lietuvių ir rusų namais, ne pavadinimas yra svarbiausia.
Norėtume padaryti tai, ką Kaliningrade šiandien jau turi vokiečiai - sėkmingai veikiančius Vokiečių namus. Klaipėdos universitetui pradėjus vadovauti rektoriui Vladui Žulkui pasirodė, jog šią gražią idėją galima realizuoti. Aš viliuosi, kad dar šiemet bus priimtas koks nors principinis sprendimas dėl tokio centro steigimo. Manau, jis galėtų būti įkurtas per porą metų.
Kokios veiklos imtųsi centras?
Kiek man teko kalbėti su V. Žulkumi ir Tautinių mažumų departamento generaliniu direktoriumi Antanu Petrausku, centas turėtų tris modulius. Vienas jų būtų skirtas autonomijos reikalams, turiu omenyje lietuvius, gyvenančius Kaliningrado srityje. Kiekviena valstybė rūpinasi savo tautiečiais, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrusiais užsienyje. Mes, kaip ambasada, net ir labai norėdami, neturime jėgų dirbti su išeivija. Kita vertus, tai visai ne mūsų funkcija.
Antrą modulį sąlyginai vadinu universitetiniu. Jis būtų skirtas lietuvių kalbos puoselėjimui čia, įvairių kultūros projektų įgyvendinimui. Beje, dabar rusų mokyklose Kaliningrado srityje yra lietuviškų klasių. Jūs nepatikėsite, bet nemažai rusų savo vaikus leidžia į lietuviškas klases, kad jie pramoktų lietuvių kalbos. Kodėl mes negalėtume rūpintis tuo, kad lietuvių kalba čia neišnyktų? Rusai juk rūpinasi savo kalba Lietuvoje. Šioje srityje didžiulį darbą galėtų atlikti Klaipėdos universitetas. Jis yra gana netoli Kaliningrado, todėl mums labai reikalingas. Kaliningrado srityje nėra lietuviškos bibliotekos, nors poreikis lietuviškai knygai čia didelis. Minėtame centre Klaipėdos universitetas galėtų įrengti tokią biblioteką.
Trečias modulis galėtų būti skirtas Lietuvos verslininkams. Žinoma, kiekvienas jų pirmiausia paiso savo interesų, tačiau būna situacijų, kai jie susivienija. Kaliningrado srityje jau yra įkurtas Lietuvos verslininkų klubas. Centro verslo modulis būtų skirtas ne vien tik klubo nariams, bet visiems Lietuvos verslininkams Kaliningrade. Kitaip sakant, mes manome, kad tame centre dar galėtų būti ir verslo skyrius, padedantis plėtoti kontaktus tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities. Beje, Lietuvos firmos, norėdamos rengti prezentacijas Kaliningrade, nuomoja salę Vokiečių namuose. Mes neturime salių, kuriose galėtume rengti tokius renginius. Centre galėtų būti įrengta ir salė, skirta prezentacijoms.
Suprantama visam tam reikia pinigų, be to, yra ir politinių niuansų. Tačiau aš tikiu, kad tokie partneriai kaip Tautinių mažumų departamentas ir Klaipėdos universitetas sugebės įveikti visas kliūtis.
Ar lietuviai Kaliningrade kuo nors prisidės prie miesto jubiliejaus šventės?
Kaliningradas, Karaliaučius, Kionigsbergas kitais metais švęs 750 metų jubiliejų. Šio miesto valdžia kreipėsi į lenkus, vokiečius, lietuvius ir pasiūlė ta proga sutvarkyti kokį nors miesto skverą. Beje, Lietuvos Vyriausybė šiam reikalui pinigų neskirs. Mes pakvietėme Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio merijų atstovus ir tarėmės, ką galėtume padaryti. Iš siūlomų skverų išsirinkome vieną labai simpatišką skverą. Minėti 5 miestai turės rasti rėmėjų. Beje, skverui sutvarkyti tereikia maždaug 30 tūkstančių eurų.
Jau esame sutarę su Kaliningrado miesto valdžia, jog mes tame sutvarkytame skvere statysime paminklą Liudvikui Rėzai. Taigi Kaliningrade atsiras toks lietuviškas skveras. Tikimės, jog jokios biurokratinės jėgos mums nesutrukdys ir spėsime šį projektą įgyvendinti iki 2005 metų liepos mėnesio.
Kalbama, kad jūs rūpinatės ir Lietuvos kaliniais Kaliningrade?
Šiuo metu Kaliningrado srityje yra įkalinti gal kokia 40-60 žmonių iš Lietuvos. Du trečdaliai jų yra sulaikyti už prekybą narkotikais.
Kaliningrade pamaldas bažnyčioje lietuvių kalba laiko klebonas Anupras Gauronskas. Beje, jis nuolat lanko kalinčiuosius ar laikinai sulaikytuosius. Kartą man teko dalyvauti jo maldoje su kaliniais. Tai gal ne toks įdomus konsulato darbo puslapis, tačiau mes privalome rūpintis Lietuvos piliečiais, kad ir kur jie bebūtų. Beje, vis daugiau įkalintųjų žmonių prašo, kad jiems būtų leista grįžti ir toliau kalėti Lietuvoje. Visi susitarimai yra pasirašyti, tad didelių problemų nekyla. Tie, kurie nori, po tam tikro proceso grįžta.
2002-ųjų pavasarį lankėmės laikino asmenų sulaikymo izoliatoriuje. Paklausėme jo vadovybės, ar sutiktų, jeigu mes savo lėšomis suremontuotume vieną iš kamerų, kad joje būtų laikomi sulaikyti Lietuvos piliečiai, kurie laukia teismo. Labai nustebome, jog gavome teigiamą atsakymą. Tada kreipėmės į Lietuvos verslo klubo verslininkus. Jie labai gerai sutvarkė tą kamerą. Dabar lietuviai, kurie nori kalėti atskirai, kali toje kameroje.
Koks reikšmingiausias konsulato organizuotas renginys Kaliningrade?
Pats didžiausias mūsų organizuojamas priėmimas yra skirtas Vasario 16-ajai. Šiemet pas mus buvo apie 200-220 svečių. Tarp jų Kaliningrado gubernatorius, vicegubernatorius, Baltijos laivyno vadas su visa savo palyda, pasienio vadas ir kiti. Beje, į organizuojamus priėmimus mes dažniausiai kviečiame klaipėdiečius muzikantus. Kongą - Vytautą Grubliauską - ir jo kompaniją Kaliningrade jau visi gerai pažįsta.
Kartą Vokiečių namuose buvo surengtos lietuvių kultūros dienos, kuriose dalyvavo rinktiniai svečiai. Kongas ir kompanija grojo didžiulėje gražioje salėje, buvo tokia šventė, kokią sunku įsivaizduoti. Nesu matęs taip besilinksminančio diplomatinio korpuso, visos Kaliningrado valdžios. Šoko visi, tai buvo fantastiška. Beje, žmonės Kaliningrade yra labiau susikaustę nei Lietuvoje. Buvo smagu matyti juos tokius atsipalaidavusius. O Vokiečių namų direktorius nuo to laiko neduoda man ramybės, vis klausia, kada atvažiuos Kongas ir kompanija.
Klaipėdiečiai jus prisimena kaip vieną iš trijų žygio per Baltijos jūrą į Švediją kanoja "Baltoscandia" dalyvių. Ar dar turite laiko panašiems plaukiojimams?
Prieš atvažiuodamas į Kaliningradą žemėlapyje buvau pasižymėjęs upes, kuriomis norėsiu plaukti. Tačiau nė karto nebuvau išplaukęs, nes visiškai neturiu tam laiko. Dar viena ne mažiau svarbi priežastis - gimė sūnus, kuris atima visą man likusį laisvą laiką. Galiu tik naktimis svajoti, kad dar plauksiu. Tikiuosi, kad kai užaugs sūnus, mes kartu plauksime. O tą 1999-ųjų vasarą aš vis dar sapnuoju. (Kanoja "Baltoscandia" iš Klaipėdos į Švediją išplaukė 1999 m. birželio 26 d. Taigi šiemet sukanka 5 metai, kai ji perplaukė Baltijos jūrą. - Aut. past.)
Kalbino Dalia Bikauskaitė
