Prieš 160 metų, 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose (Biržų rajone) gimė Jurgis Bielinis, žymiausias Lietuvos knygnešys, dar vadinamas knygnešių karaliumi. Ši diena minima kaip Knygnešių diena.
Kas buvo tie knygnešiai? Juos galima pavadinti tautinio atgimimo šaukliais, kurie platino lietuvišką knygą tuo metu, kai vyko lemiama kova dėl lietuvių tautos ateities. Lietuviškos spaudos draudimas buvo oficiali Rusijos imperijos politika, vykdyta nuo 1864 iki 1904 metų. Tai atviros kovos prieš lietuvišką kultūrą metas, barbariško knygų naikinimo ir persekiojimo laikai. Uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, 1865–1866 m. Vilniaus spaustuvių ir knygynų sandėliuose buvo sunaikinta daugiau nei 100 tūkstančių anksčiau išspausdintų knygų. Šimtai tūkstančių jų buvo konfiskuojama ir vėliau, kai jos buvo nelegaliai gabenamos iš Prūsijos. Antai vien 1891–1902 m. muitinėse buvo sulaikytos 173 259 knygos.
Istoriko Vytauto Merkio surinktais duomenimis, iš viso į caro žandarų rankas dėl lietuviškos spaudos įkliuvo 2854 žmonės. Lietuviškų knygų srautas buvo nesulaikomas, jų poreikis – didžiulis, ir tai rodė, kad lietuvių tauta bunda, bręsta visuotiniam raštingumui, nepaisant visų tam daromų kliūčių.
Išties susidarė paradoksali situacija. Rusijos valdžia išspausdino vos 55 lietuviškus spaudinius kirilica (skaičiuojant su variantais – 66), kuriuos nesėkmingai bandė įpiršti lietuviams, siekdami pripratinti prie rusiškos rašto sistemos ir perorientuoti lietuvius į rusų kultūrą. Lietuviškos mokyklos buvo uždraustos. Valdiškose mokyklose buvo dėstoma rusiškai. Jose besimokančių mokinių procentas Lietuvoje buvo vienas mažiausių Rusijos imperijoje. „Netikėta, bet lietuvių raštingumo lygis buvo atvirkščiai proporcingas santykiniam pradinių mokyklų moksleivių skaičiui“, – pažymi V. Merkys. Iš tiesų valdiškos mokyklos buvo rusinimo židiniai, o tautinė lietuvių kultūra formavosi griežtos konfrontacijos su šia rusinimo politika sąlygomis.
Nepaisant lietuviškos spaudos persekiojimo, lietuviai buvo raštingiausia Imperijos tauta po latvių ir estų. 1897 m. raštingumo lygis tarp 10 metų ir vyresnių gyventojų Kauno gubernijoje siekė 55,3 proc., 5 lietuviškose Suvalkų gubernijos apskrityse – 63 proc., 3 lietuviškose Vilniaus gubernijos apskrityse – 42,6 proc. Tuo metu visos Rusijos vidurkis buvo tik 28,4 proc. raštingų gyventojų. Mūsų kaimynai baltarusiai, šimtmečius gyvenę drauge su mumis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, raštingumo atžvilgiu per 1897 m. surašymą atrodė liūdnai. Baltarusiškų gubernijų raštingumo lygis tesiekė 25,7 proc. Baltarusiai neturėjo knygnešių, pas juos nebuvo tokių rašto mokymosi tradicijų, kokios etninėje Lietuvoje susiklostė dar XVIII a. viduryje, pradėjus reguliariai leisti lietuviškus elementorius. Šito padariniai, galima sakyti, jaučiami iki šiol – Baltarusijos visuomenės pilietinė ir tautinė branda vis dar gerokai atsilieka nuo Lietuvos, nors šiandien šis skirtumas reiškiasi nebe raštingumo lygiu.
Rusijos kontekste įspūdingai daug raštingų lietuvių skaitė nelegaliai knygnešių gabenamas, visaip persekiojamas lietuviškas knygas. Sunku pervertinti knygnešių atliktą kultūrinį žygdarbį. Be jo Lietuva atrodytų gerokai liūdniau. Galbūt mūsų likimas būtų panašesnis į Baltarusijos likimą, o gal mes ir būtume baltarusiai: juk 1919 m. bolševikai bandė sukurti vadinamąjį Litbelą – Lietuvos ir Baltarusijos SSR. Tik kultūrinio ir pilietinio brandumo dėka lietuvių tauta sugebėjo pasipriešinti tokiems planams ir išsikovoti savo teisę į valstybingumą.
Lietuviška knyga ir periodinė spauda suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant lietuvių tautinę ir pilietinę savimonę. Dėl jos kovojo tūkstančiai knygnešių. Ir ši, atrodytų, nelygi kova baigėsi lietuvių tautos pergale. 1904 m. caras buvo priverstas atšaukti nepasiteisinusį ir gėdingai sužlugusį lietuvių spaudos draudimą.
Šiandien, minėdami Knygnešių dieną, turime suprasti tautinės kultūros vertę. Mūsų kultūros niekas nebepersekioja, bet ar mes patys dar tebevertiname ją taip, kaip tais laikais? Ar suvokiame, kiek Lietuvos ateitis priklauso nuo visuomenės išsimokslinimo lygio? Būtų gerai, kad apie tai susimąstytų ir valdininkai, kurių rankose yra mūsų švietimo bei mokslo ateitis. Dideli dalykai išauga iš mažų: kažkada vien daugumos gyventojų mokėjimas skaityti buvo laimėjimas, kurio teigiamus padarinius dabar naudojame. Šiuolaikinė visuomenė susiduria su kitais iššūkiais – jai reikia vis aukštesnio kultūros lygio, kad netaptų kultūrine tuštuma – o juk tuštumos, kaip žinia, gamta nemėgsta. Bet šiandien, kaip ir visada, reikalingiausias dalykas yra vienas – atsakomybė už savos tautos ir jos kultūros ateitį.
