Lietuvos uostamiestis turi du istorinius vardus, dvi jų vartojimo tradicijas: Memel ir Klaipėda.
Klaipėda yra užfiksuota Vytauto skunde popiežiui, Melno sutartyje. Tačiau XIX amžiaus vidurio Klaipėdos planuose buvo rašomas ir lietuviškas pavadinimas. 1857 metais išleistame K. F. Kleino miesto plane, jo aiškinamajame tekste, rašoma, kad miestą Memel lietuviai ir žemaičiai vadina Klaipėda (8 ). I860 metais Berlyne išspausdintame miesto ir priemiesčių plane po žodžio Memel stovi ir Klaipėda. XIX amžiaus pabaigoje, kai sustiprėjo germanizacija, Klaipėdos pavadinimo pradėta vengti. Po 1923 metų miestui buvo sugrąžintas senasis lietuviškas pavadinimas, tačiau šalia jo egzistavo ir Memel. Vieno ar kito pavadinimo vartosena įgaudavo politinį atspalvį.
Lietuviškas, o ir vokiškas miesto pavadinimas senuose raštuose rašomas įvairiai: Caloypeda, Claypeda, Cleupeda, Clupeda. Klaipėdos vardas pirmą kartą aptinkamas XV a. pradžioje (Caloypeda). 1422 metų Melno sutartyje jis vėl pavartotas, tik kiek kitaip užrašytas - Clupeda. Šiame šaltinyje šiek tiek paaiškinama ir šio vardo kilmė, tiksliau - jo vartojimas: aprašant LDK ir Prūsijos ordino valstybių sieną, nurodoma kryptis - "iki Memelio pilies, žemaitiškai vadinamos Klaipėda". Reiškia, tai yra žemaičių, lietuvių tradicijos pavyzdys. Šaltiniai Klaipėdos vardą pateikia kaip jau tradiciškai žemaičių ir lietuvių vartojamą šios vietovės pavadinimą, o ne naujadarą. Visiškai galima prielaida, kurią, galbūt, patvirtins nauji, kol kas dar nežinomi šaltiniai, kad Klaipėdos pavadinimas galėjo atsirasti tuo pat metu kaip ir Memelburgas - XIII a. viduryje.
Dauguma ankstesnių tyrinėtojų, tarpe jų ir K. Būga, laikėsi nuomonės, kad Klaipėda kilusi iš dviejų kuršiškų žodžių. (S.Tarvydo nuomone, kuršių tarmė buvo pereinamoji tarp latvių ir lietuvių kalbų (5). Tačiau šie du žodžiai interpretuojami įvairiai.
XIX amžiaus pirmoje pusėje L. A. Jucevičius teigė, kad Klaipėda yra gavusi savo pavadinimą nuo sauso smėlio, ant kurio ji stovi. "Klaisti" - prūsų lietuvių tarme reiškia grimzti, o "pėda“ - kojos pėda." Jo nuomone, šis pavadinimas atsirado todėl, kad šioje vietoje kojos grimzta į smėli,. užtat lietuviai ten esančią gyvenvietę praminė Klaipėda (3, p. 435). Šią autoriaus nuomonę teigiamai vertina lietuvių mokslininkai: M. Lukšienė, Z. Staniūnas (3, p. 644 ). Latvių kalbininko J. Endzelyno nuomone vietovardžio pag¬rinde slypi du latviškos kilmės žodžiai: "klajš"- lygus, plokščias paviršius ir "pėda" - žemė, kraštas, dirva. Panašios nuomonės laikėsi ir klaipėdietis istorikas J.Zembrickis (4), o taip pat A.Cvekas (7) bei kiti autoriai.
Profesoriaus K. Būgos nuomone Klaipėdos vietovardžio pagrinde yra kuršiškas žodis „kliepo“ - duona, kurią kuršiai dar vadino „klaips“. Kai kurie autoriai netgi išvedžiojo, kad šioje senoje gyvenvietėje žmonės valgydavo daug duonos, todėl Klaipėdą praminė „duonos miestu“ (Brotstadt) ( 2, p. 2).
Yra dar viena šios vietovės versija. Latviškai „klajošana“ – klajojimas, bastymasis. Latviai klajojančias kopas vadina „klajošanas kapas“. Latviškai „klajš“ reiškia atvira, nepridengta vieta (1, p. 309) . Galima daryti dar vieną prielaidą, kad pavadinimas kilo iš ypatingų vietovės geografinių sąlygų, kur keičiasi pajūrio krantas, kopų konfigūracija, kur lakioja pustomas smėlis. Todėl pirminis pavadinimas galėjo būti Klejoša pėda – klejšpėda – virtęs į Klaipėda. Čia vokiečiai „ei“ transformavo į „ai“. Apibendrinant tenka pastebėti, kad beveik visi autoriai laikosi tos nuomonės, kad vietovardis kuršiškas, jį sudaro du žodžiai ir atspindi vietos geografinius – gamtinius ypatumus.
Kai kurie autoriai kelia abejotiną hipotezę, kad Klaipėdos pavadinimas kilęs iš asmenvardžio. J.Gerulio nuomone pavadinimas galėjo išsivystyti iš Klaipėdiečio pavardės, o ši atsirado dėl žmogaus anomalijos – jo klišumo (klišiumi vadina žmogų, kuris deda į vidų pasuktas pėdas).
Ar Memelis yra germanizmas, t. y. sugalvotas vokiečių? Reikėtų prisiminti istorinius faktus.
Tuo pat vardu viduramžiais jie vadindavo Nemuną. Kuršių marios buvo laikomos Nemuno tęsiniu. Kuršo vyskupo Heinricho ir Livonijos ordino magistro laiške: "Mes pranešame, tegul kiekvienam bus žinoma, kad toje vietoje, kur susilieja Dangė ir Memel, Dievo garbei ir krikščioniškojo tikėjimo skleidimui turi būti pastatyta pilis (...)." Šis dokumentas pavadintas "Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino sudaryta sutartimi apie Memelburgo pilies statybą“. XIII amžiaus viduryje ordino riteriai pastatytą pilį prie Danės žiočių pavadino Memelburgu – Nemuno pilimi, įkurtą miestą vadino Nemunu – Memel. Senuose dokumentuose šis pavadinimas įvairuoja: Mummel, Mimel, Memmel, Memel. (6, p. 5)
Sudarytoja : Vida Silkauskienė
Literatūros ir planų sąrašas
Teksto skliaustuose įrašytas numeris atitinka šio sąrašo eilės numerį
1. Balkevičius J., Kabelka J. Latvių – lietuvių kalbų žodynas. V., 1977.
2. Bittens A. Führer durch Memel und Umgegend. Memel, 1913.
3. Jucevičius L. A. Raštai. V., 1959.
4. Sembritzki J. Geschichte der Stadt Memel. 2. Auflage. Memel, 1926.
5. Tatoris J. Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 m. Vilnius, 1994, p. 60–75.
6. Tarvydas S. Lietuvos vietovardžiai. Vilnius, 1958.
7. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981.
8. Plan von der Stadt Memel. Orig.: Zentrales Staatsarchiv - Merseburg. Gen. Dir. Ostpr. IV. N. 4811, Bl. 27.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
