Pastaruoju metu karo keliuose problema yra labai populiari ir šiuo klausimu pasisako visi, kas netingi. Nusprendžiau įsikišti – kuo aš blogesnis už kitus. Tiesa, ilgokai nepavyko sugalvoti, kokiu čia „kampu“ pažvelgus į reiškinį, nes lyg ir viskas jau pasakyta. Bet sugalvojau. Nebauskit už įžūlumą.
Išvažiavus į bet kurią Lietuvos gatvę, o gal net ir į užmiesčio kelią, neapleidžia jausmas, kad visa tai, kas čia vyksta jau daugybę kartų aprašyta įvairiuose istorijos vadovėliuose. Mat dauguma senovės ir viduramžių visuomenių turėdavo natūraliai susiformavusį karių luomą (samurajai, riteriai, šlėkta, ghulemai, kšatrijai ir t. t.). Šie luomai susiformuodavo natūraliai, nes visada atsirasdavo drąsesnių, piktesnių, agresyvesnių, labiau valdžios ir garbės ištroškusių, negu dauguma žmonių. Jie pradėdavo sau reikalauti tam tikrų privilegijų, kurias aplinkiniai ramieji ir taikieji nesunkiai suteikdavo, nes bijodavo fizinio susidorojimo. Ilgainiui tos privilegijos tapdavo tradicija ir būdavo įteisinamos įstatymais. Kai kurios iš tų privilegijų buvo gana nemalonios aplinkiniams – karys turėjo teisę nedirbti, bet gauti neblogą išlaikymą iš aplinkinių valstiečių. Bet būdavo ir visai juokingų privilegijų, pavyzdžiui, teisė su savimi visur tampyti kokį nors gelžgalį (dažniausiai, kardą), arba kelio pirmumo teisė ant tilto susidūrus su valstiečiu ar pirkliu. Į tokias tuščias privilegijas nekariai žvelgdavo su geraširdišku atsainumu gūžteldami pečiais, tačiau kariai jas irgi labai aršiai saugodavo.
Būtent šios privilegijos ir sieja viduramžių karių luomus su mūsų kelių kariais. Aišku, mes mokame ir šiokią tokią duoklę kelių kariams, nes kai tie idiotai pridaužo automobilių, draudimo kompanijos padengia nuostolius, o draudimo įmokos išauga mums visiems. Tačiau labiausiai į akis paprastai krenta karių privilegija jiems užleisti kelią. Prisiminkime žavingas Akiros Kurosavos pasakas apie samurajus, kur valstiečiai nuščiūva ir išsislapsto, vos samurajui įžengus į kaimą, kad tik nepasipainiotų jam po kojomis. Nes bet kuriam nelaiku perbėgusiam kelią samurajus nedelsiant nukirs ranką, galvą ar dar ką nors – samurajus visada eina savo keliu ir jo garbės kodeksas neleidžia jam daryti posūkio ar lėtinti žingsnio dėl aplinkui šmirinėjančių valstiečių.
Be abejo, pas mus tokia situacija labai skiriasi detalėmis, bet jos esmė yra ta pati. Dauguma žmonių visais laikais ir visose kultūrose yra taikūs valstiečiai ar pirkliai, kurie tiesiog nori ramiai pragyventi jiems skirtą laiką ir apsirūpinti savo negudriais malonumais: skaniai užkąsti, saikingai ar nesaikingai pasidauginti, retkarčiais prisigerti, turėti stogą virš galvos su lova be blakių ir t. t. Samurajaus vertybės kitos – jis geriau bus apiplyšęs ir nepavalgęs, bet išlaikys privilegiją pažeminti kelyje sutiktą valstietį.
Mūsų gatvėse normalūs žmonės dažniausiai tiesiog važiuoja vienas paskui kitą, suvokdami, kad lenkdamas visus iš eilės, tu negausi jokios realios naudos, nes pervažiuosi visą Vilnių gal kokiomis trimis minutėmis greičiau, negu neskubėdamas. Tačiau visus lenkdamas, tu tenkini savo tuštybę ir garbėtrošką, o tai samurajams svarbu. Maža to, visada yra nuotykio galimybė, jei susidursi su kitu samurajumi – tada bus žaibiškos kautynės automobiliais, kurių nugalėtojas lieka gyvas (ar prisimenate žaibišką samurajų dvikovą kardais iš Kurosavos šedevro „Septyni samurajai“?). O gal pasitaikys proga aplamdyti šonus nerangiam kelių valstiečiui – tai irgi smagu.
Šiuolaikinio samurajaus ginklas – automobilis. Praėjo laikai, kai ginklą galėjo turėti tik samurajai. Automobilius dabar turi, kas netingi. Daugelis „valstiečių“ dabar gali sau leisti prabangų ir efektyvų žudymo įrankį: Mercedes-Benz 600, Jaguar, Chrysler 300, BMW 750 ir t.t. Tai nepaprastai galingi ginklai, tačiau negrabiose „valstiečio“ rankose jie neprilygsta patyrusiam samurajui su skylėtų golfu ar „bulka“ ir priversti užleisti jam kelią. Be abejo, būna ir turtingų samurajų iš gerų šeimų su prašmatnia ginkluote, bet dauguma jokių turtų neturi (nėra laiko juos kaupti, kai reikia siekti kovos meno tobulumo), todėl turi kuklius, bet patikimus ir patyrusio meistro rankose grėsmingus ginklus VW Golf GTI, Opel Calibra, Honda CRX, BMW 325 ir pan. Jie myli savo ginklus, todėl ne tik fanatiškai rūpinasi jų technine būkle, bet neretai apkarsto juos spoileriais, duslintuvo antgaliais ir kitokiais gelžgaliais. Nesijuokime iš jų skonio: kelių samurajaus meilė savo ginklui – tikras, gilus, naivus ir tyras jausmas.
Ką gali vienas patyręs samurajus su savo ištikima Opel Calibra, visi galėjome įsitikinti praėjusią vasarą, kai netoli Klaipėdos buvo nužudyti net šeši samurajų luomui nepriklausantys piliečiai, kurie tiesiog nesusiprato laiku pasitraukti iš kelio skubančiam kariui. Šis žygis – nepasiekiama tobulumo viršūnė visiems Lietuvos samurajams, apie kurį bus sudėtos legendos, sagos ir baladės, ir jas ilgai riaumos duslintuvai su pragręžtomis skylutėmis dragų metu.
Taigi, jei į karo keliuose priežastis žiūrime iš tokio kampo, tampa beveik aišku, kad pagrindinės šiuo metu matomos šio karo prevencijos priemonės - baudų didinimas ir socialinė reklama per TV – apčiuopiamų rezultatų neduos. Baudų samurajai dažniausiai nemoka jau dabar dėl įvairių priežasčių – kai kurie neturi iš ko, kiti susitaria su policininkais, kurių tarpe, kiek žinau kelių samurajų netrūksta, todėl jie nėra labai griežti savo ginklo broliams. Kodėl tikimės, kad jie staiga puls mokėti baudas, jas padidinus? O tie, kurie mokės, nejaus didelės skriaudos, nes nepamirškime, kad turtas jiems nėra pirminė vertybė. Sakote, konfiskuosim žudymo įrankį? O jie kitą dieną iš laužo nusipirks kitą tokį pat – neišvaizdų, bet patikimą. Nepagąsdinsi kelių samurajų ir už širdies griebiančiais vaizdeliais per TV. Nepamirškim, tai bebaimiai idėjiniai kovotojai.
Apie siūlomą kelių karių problemos sprendimo variantą parašysiu kitą kartą.
