Esu autsaideris. Nustumtas į 9 proc. marginalų paribį. Beje, pažvelgus į statistiką toje marginalijoje atsidūriau kartu su Vilniaus krašto “tuteišais” ir Suvalkijos runkelių augintojais. O esu žemaitis. Lietuva pasakė TAIP. Ir tai didelėmis raidėmis. Aš į šį didžiumos balso tvaną neįsitraukiau. Referendumo biuletenyje balsavau NE.
Dabar jau kita diena (rašau poreferendinę gegužės 12-ąją), bet savo balso nekeisčiau. Kaip bus ateityje, lems tolesnė įvykių raida. O kol kas verta užrašyti, kodėl balsavau “prieš”. Kaip ir visos žmogaus veiksmų priežastys, ir ši susidėjo, pirma - iš turimos informacijos, proto pajėgumų ją perprasti, antra - iš asmeninių jausmų, visokių baimių, meilių, pomėgių, neapykantų ir t.t. Manau (bešališkai tai įvertinti labai sunku), mano atveju dominavo jausminis podirvis. Informacijos tiek daug, kad ją aprėpti sunku; ji dažniausiai buvo pateikta šališkai, o jausmai stiprūs. Daugiau nei 90 proc. mano bendrapiliečių, dalyvavusių referendume, balsavo priešingai nei aš. Kiek jie vadovavosi jiems prieinama informacija, kiek savo jausmais, kiekvieno iš jų reikalas. Rašau apie save.
Gal nevisiškai, bet maždaug pagal svarbą prie sprendimo prisidėję jausmai yra tokie:
Meilė. Tai, ko gero, labiausiai su racionalaus proto dėsniais besikertantis jausmas. Meilės objektas šiuo atveju - tauta, gentis, kalba, jų įtakoje ir valstybė. Nelengva išlaikyti objektyvumą jų atžvilgiu. Mylėdami reikalaujame per daug išskirtinumo, kai perdėti troškimai kuo nors nepasiteisina, per greit puolame į neviltį, neretai pradedame ir nekęsti. Tai destruktyvi neapykanta, nes ji atsisuka prieš mus pačius. Įtariu, kad nemažai buvo to, ir, manau, tai paveikė referendumo rezultatus. Mano atveju gal galiu save įvardyti kaip romantiką. Nepaisydamas nemažai empirinių prieštaravimų, ir toliau tikiu, kad lietuviai pajėgūs save valdyti nepriklausomoje valstybėje. Ši tema per daug sudėtinga vienam paragrafui, tenoriu pasakyti, kad meilė - toks stiprus jausmas, jog sugeba sujaukti ir loginio mąstymo pagrindus. Jos įtakoje žmonės pasirengę keisti ir mąstymo atspirties taškus, šiuo atveju tokių kertinių žodžių kaip “Nepriklausomybė” reikšmę. To rezultatus žinome, nes jau gyvenome pačioje "demokratiškiausioje" valstybėje ir dalyvavome jos rengiamuose "laisvuose" rinkimuose. Net įstojome į tą "demokratiškų tautų sąjungą savanoriškai".
Šiuo atveju Lietuvos žmonės balsavo išties demokratiškai. Tai jų teisė. Nemenkinkime to balsavimo reikšmės bandydami keisti padarinius nustatančių žodžių prasmę.
Neapykanta. Tos būna. Šiuo atveju pakaks, kad įvardyčiau nekenčiamas tendencijas, kurias sustiprins priklausymas ES. Pirmoje, antroje, gal ir trečioje vietoje - tai biurokratinis antstatas, valdžios arogancija, jos pasisavinamas piliečių gaminamų gėrybių dalies. Neišvengiamas valdininkijos stiprėjimo padarinys yra piliečių savarankiškumo mažėjimas, didėjant priklausomybei nuo biurokratijos dalijamų pašalpų. ES - pirmiausia yra valdininkų ir biurokratijos sąjunga. Ar gali būti, kad priedinių biurokratinių sluoksnių bei pareigybių sukūrimas pagerins valdomųjų būtį? Istorijoje dar taip nebuvo.
Baimė. Pagal Darwino evoliucijos teoriją, šis jausmas privalėtų būti svarbiausias. Anot Darwino, išlieka tie, kurie realiai įvertina gresiančius pavojus ir sugeba jų išvengti. Kadangi tokia svarbi, baimė dažnai gali būti ir itin nelogiška. Taip atsitinka, nes buities sąlygos keičiasi, o evoliucijos per tūkstantmečius įdiegtos baimių sąsajos išlieka. Apie nutautėjimo, savasties, etnoso, žemių, rinkų praradimo pavojus šiek tiek rašyta. Mano didžiausia baimė susijusi su valdančiu ir kuriančiu elitu. Turime tam konkrečią istorinę patirtį. Per Liublino uniją Lietuva išsiderėjo (nota bene, per 30 metų trukusias derybas) daug palankesnes sąlygas negu šiuo atveju. Vis dėlto po šimtmečio valdantysis elitas savo interesus iškėlė virš tautos, o kuriantis elitas tai padarė kur kas anksčiau.
Bodėjimasis. Ketvirtoji, tiesiog nervus gadinusi priežastis buvo tas absurdiškas, vemt verčiantis šios rėksmingos kampanijos leitmotyvas: “Būkim europiečiai!” Atsisakau žemintis ir polemizuoti dėl šio teiginio. Aplinkybę, kad, nepaisydami tokio primityvaus valdininkijos požiūrio į Lietuvos piliečius, šie vis tiek balsavo teigiamai, man tenka priimti kaip šio sprendimo stiprumą. Deja, čia įsiterpia ir negeras jausmas. Nuojauta, kad balsavimas "už" buvo išties balsavimas "prieš". Esą prieš mūsiškę biurokratiją. Viltis, kad Briuselio biurokratija sutramdys mūsiškę, yra graudžiai naivi. Ji parodo, kad Lietuvoje aš toli gražu ne vienintelis romantikas.
Gale pridedu sąrašą klausimų, kurie taip ir liko neatsakyti besirengiant referendumui. Surašyti jie gerokai anksčiau. Dalis pateiktų klausimų yra vienapusiški, poleminiais tikslais supaprastinti. Pasidalijau jais tarp pažįstamų, viešai skelbti nesinorėjo nes, būkim atviri, rimtų svarstymų besirengiant referendumui nebuvo. Gal dabar, jau balsavus, nebūsiu apkaltintas, kad remiu Lukašenką vien už tai, jog iškeliu keletą klausimų. Surašyti jie kovo 9-ąją.
Dešimt kuklių klausimų, į kuriuos neatsakė lankstinukas apie ES:
1. Ar tikrai manome, kad užsikraudami virš savos biurokratijos dar du biurokratinius antstatus mes pagerinsime padėtį?
2. Ar norime susilpninti atsakomybę už savo likimą? Žmogus labai mėgsta atsakomybę už savo bėdas permesti kitiems. Žinoma, lietuviai ne išimtis. Tačiau dalis jau pradeda suprasti, kad atsakomybę privalome priimti mes patys. Ar įstojimas į ES nestabdys šio proceso?
3. Ar ES mums kainuos? Ar žemė sukasi? Tik vienas pavyzdys - Ignalina. ES biurokratų susikurto įvaizdžio ir dirbtinos baimės verčiami uždarome veikiančią, dar dešimtmečius galinčią veikti elektrinę, kuri neteršia oro ir neapsunkina gamtos. Kas atsitiks su Visaginu? Kas mokės už brangstančią elektrą? Ar gerai, kad mūsų energetika bus labiau priklausoma nuo Rusijos?
4. Kiek mes pasiruošę mokėti už ES gerus norus? Geri norai kainuoja. Kai įstosime į ES, jų geri norai privalės tapti ir mūsiškiai. Gamtos apsauga kainuoja. Socialinė rūpyba kainuoja. Gyvulėlių apsauga kainuoja. Mažumų ir gėjų teisių apsauga kainuoja. Visos tos kainos sumokomos produktus ir paslaugas gaminančio sektoriaus. Visos didina savikainą. Juo didesnė tų reguliacinių, apsauginių biurokratų našta, tuo mažesnis konkurencingumas. Ar mūsų ūkis pakels tą naštą?
5. Ar šiuometinis mūsų ūkio augimas per didelis? Lietuvoje jis pernai buvo apie 6 proc., ES vidurkis - apie 0,8 proc. Ar Airijos ūkinis pakilimas yra ES nuopelnas, ar jis buvo pasiektas be ES?
6. Ar tikrai norime prarasti sienų kontrolę? Ar mums patinka rasių margumas Berlyno, Frankfurto, Stokholmo miestuose? Ar nuvykus į Amsterdamą pasiseka sutikti olandą? Kad ir kokie būtų atsakymai į šiuos klausimus, reikia susitaikyti su aplinkybe, kad praradus sienų kontrolę, panašiai bus ir Vilniuje.
7. Ar mes džiaugiamės Liublino unija ir jos padariniais? Kad ir koks būtų atsakymas į šį klausimą, reikia suprasti, kad žengdama į Liublino uniją Lietuvos valstybė turėjo daugiau apsauginių teisių negu šiuo metu žengdama į ES. Bendroje Abiejų Valstybių Respublikoje (Žečpospolitoje.) Lietuvos teisė buvo viršesnė, Liublino unijos sutartimi Lietuva išlaikė sienų kontrolę, net turėjo saugiklius, kurie varžė svetimtaučių (taip pat ir lenkų) žemės įsigijimo ir tarnysčių perėmimą. Dar viena pastaba - derybos dėl Liublino unijos truko beveik 30 metų. Tada į unijinius saitus žiūrėta atsakingai.
8. Ar tikrai tikime, kad pašalpomis pakelsime savo ūkį? Ar tas pašalpas gaus ekonomiškai perspektyvūs sektoriai, ar tie, kuriuos išrinks pašalpas skirstanti biurokratija? Kokia dalis jų teks tai biurokratijai ir jų konsultantams?
9. Kokio dydžio yra Briuselio biurokratija? Kokias algas jie gauna? Kiek kainuos mums Briuselio biurokratijos išlaikymas? Kiek kainuos mums savos "briuselinės" biurokratijos išlaikymas? Kiek ji jau kainavo? Kiek jų algos viršys Seimo nario ar ministro pirmininko algą? Turėdama tokias dideles privilegijas, kieno interesus ji gins? Savos biurokratijos ar Lietuvos? Ar tai turi įtakos mūsų valdininkų karštiems norams patekti į ES?
10. Ar tikrai norime atsisakyti savo nepriklausomybės? Ar to tikrai sąmoningai siekia ta pati karta, kuri tą nepriklausomybę iškovojo?
www.akiraciai.lt
