Skelbiame rašytojo Kazio Almeno kelionės į Vorkutą įspūdžius.
Latviai
Teiravausi “Memorialo” draugijoje ir miesto merijoje, ar Vorkutoje yra lietuvių. Gavau atsakymą, kad būdavo, ir nemažai, bet Sovietų Sąjungai sugriuvus visi, kuriuos pažinojo, iškeliavo į Lietuvą. Tada baptistų šventykloje teiravausi, ar yra kur Vorkutoje vieta, kurioje sekmadieniais susirenka katalikai. Kad parapijos nėra, žinojau, bet tikėjausi, jei rasčiau katalikų grupelę, tarp jų galėtų būti lietuvių. Baptistai pripratę prie pusiau slaptos bažnytinės veiklos, žino jos užkulisius. Jie man papasakojo, kad “senais” laikais rinkdavosi kelios katalikų grupelės, bet dabar apie tokias jie nežino. Priėjau išvadą, kad jei ir yra užsilikusių lietuvių Vorkutoje, jie savęs neafišuoja ir bendroje veikloje nedalyvauja.
Latvių Vorkutoje neieškojau, bet atgarsį apie juos užtikau. Ir tai ne kartą. Ne atgarsį iš “senų” laikų, bet dabartinį. Šiame rašinyje neliečiu bendrųjų dabartinės Rusijos problemų, bet šitą aprašyti būtina. Tikiuosi, visi žino, kad Putino Rusijoje žiniasklaida, ypač televizijos kanalai, pajungta centrinei valdžiai ir nuosekliai vykdo Kremliaus propagandos programą. Vienas iš tų programos punktų nurodo, kad sąlyga, jog siekiant Latvijos pilietybės reikia bent elementariai mokėti latvių kalbą, yra nuožmi, “fašistinė” rusų diskriminacija. Žinoma, Kremliaus propagandos mašina šito taip paprastai neperteikia. Štai kaip ši propaganda atsispindi kelių Vorkutoje sutiktų žmonių sąmonėse: “Latvijoje rusai laikomi šuns vietoje. Jie žiauriai diskriminuojami, jie varomi iš darbo, rusų mokyklos naikinamos. Taip “Pribaltika” atsidėkoja, kad juos išvadavome”.
Liūdna, kad tokia primityvi ir grubi melaginga propaganda turi pasekėjų net tokiame tolimame taške kaip Vorkuta. Pakartotinai susidūriau su tikru pykčiu. Pašnekovai neskyrė latvio nuo lietuvio ir aš jiems to skirtumo neaiškinau. Šiuo atveju kalti esame mes. Taip nevertiname savo pilietybės, kad ją suteikėme visiems kolonistams, be jokių sąlygų. Ar tuo buvo kas laimėta, labai abejotina, tačiau pažeminome save ir apsunkinome savo bendragenčių pastangas išsaugoti savąją kalbą ir kultūrą. Atrodytų, kad Latvijos reikalavimai minimalūs: “Prašom, gyvenk sau Latvijoje su visomis pilietinėmis teisėmis, tačiau bent elementariai suprask šio krašto kalbą ir gerbk jo kultūrą”. Būtent tai yra Kremliaus propagandos išpūsta į didžiąją Latvijos nuodėmę. Ne už tai, kad Kremliui būtų išties parūpusi Latvijos rusakalbių gerovė. Rusijos žmonių gerovė jiems minimaliai terūpi, be to, ji kur kas aukštesnė Latvijoje negu Rusijoje (suprantama, ir Lietuvoje). Tai paprastas, vulgariai perteiktas bandymas palaikyti įtampą ir sukelti nesantaikos židinį dabar jau ES dalimi tapusiame krašte. Bijau, kad Kremliaus spaudžiami ES biurokratai tam spaudimui pasiduos. Viliuosi, kad bent jau mūsų išrinktieji delegatai į Europos Parlamentą parodys minimalų solidarumą su savo Latvijos kolegomis.
Patirtis Vorkutoje tik parodo, kad propaganda šia tema apima visą plačiąją Rusiją. Turiu progą pamatyti jos padarinius keliaudamas traukiniais, ypač tiesiogiai su jais susiduriu, kai Maskvoje persėdu į Rygos traukinį. Tai latviškas traukinys. Iš lauko jis nudažytas patrauklia šviesiai ruda spalva, pažymėta, kad tai “Latvijas ekspress”. Viduje irgi kur kas dailiau. Baltos staltiesėlės, tvarkingi kilimai, švarūs tualetai, restorano vagone ant staliuko tikros gėlės, o padavėjai supranta angliškai. Langai švaresni negu rusiškuose traukiniuose, tačiau vienas mano vagone iš koridoriaus pusės įskilęs. Per daug į tai nekreipiau dėmesio. Nelaimių juk pasitaiko.
Pasitaikė ir įdomesni bendrakeleiviai. Mat vagono dalį užėmė džiazo grupės muzikantai, kurie vyko į Jūrmaloje rengiamą festivalį. Smagūs vyrukai. Kiek stebėtina, kad negeriantys. Atrodo, kad propaganda jų nelabai veikia, nes pakeliui prisiklausiau gražių žodžių apie Latviją ir Lietuvą. Bet štai jau vėliau vakare vagone sujudimas. Pasirodo, trečioje kupė nuo mūsiškės, artėjant prie Velikije Lukų, pro langą praskriejo akmuo. Toks gero kumščio didumo. Langą pramušė kiaurai, pažiro šukės. Gerai, kad langai sutvirtinti plastmasiniu intarpu, tad jie visai nesuaižėjo. Ten keliavę grupės gitaristai jau buvo prigulę, tad jų nesužeidė. Suprantama, pasipiktinimas visuotinis. “Jie neturi proto, tie chuliganai! - susijaudinęs kartojo su manimi keliavęs trombonistas. - Visiški bepročiai.”
“Jiems to proto pakanka atskirti, kad tai latviškas traukinys, - pasakiau. - Taip pat užtenka proto, kad perprastų oficialiai skelbiamą propagandą.”
Trombonistas nesiginčijo. Suprato, apie ką kalbu.
Paminklas
Lietuviai išliks Vorkutoje. Išliks neišdildomai. Ne tik istorijoje, kur rašoma, kad jie (kartu su ukrainiečiais) buvo pagrindiniai kalinių streikų organizatoriai. Kada nors apie tai bus rašoma ir Rusijoje.
O kol kas stovi Paminklas.
Nereikia net pasakyti koks. Vorkutoje sovietinių paminklų daugiau negu kituose panašaus dydžio sovietiniuose miestuose, tačiau kai taksistui pasakiau, kad noriu nuvažiuoti “prie Paminklo”, jam nekilo abejonių. Pasiderėjom tik dėl kainos. Mat Paminklas stovi tundroje šalia Vorkutą juosiančio kelio, kuris kadaise buvo pravestas tarp lagerių, o dabar jungia šachtas. Maždaug 12 km nuo miesto. Suderėjome už 450 rublių (beveik 45 Lt), nes aš taip pat norėjau apvažiuoti visą aplinkinį kelią.
Nei mano aprašymas, nei nuotrauka negalėtų perteikti mano įspūdžio.
Tundra ten absoliučiai lygi, jokio medžio, tik keli pakrypę telefono stulpai. Pilkšvas tirpstantis, vėpūtėmis banguojantis sniegas iki pat horizonto. Pamatai iš tolo. Dydį įspėti sunku, nes nėra su kuo palyginti. Trunka laiko, kol privažiuoji, tad vien iš to suvoki, jog Paminklas didelis. Maždaug 2,5 m atviras granitinių blokų postamentas, virš jo apie 3 m aukščio bronzinė Kristaus skulptūra. Nesunku atpažinti skulptoriaus Vlado Vildžiūno braižą, nors šis Kristus arčiau liaudiškos stilistikos negu kai kurie kiti jo darbai. Skulptūra apsupta gal 3,5 m aukščio ketaus kolonomis, kurios viršuje sujungtos atviromis arkomis. Laiko (ansamblis statytas 1992 metais) ir oro sąlygų paveikta bronza visiškai pajuodusi. Taip, kad jos spalva beveik tokia pat, kaip ją supančių ketaus kolonų.
Šalia skulptūros ansamblio pro sniegą kyšo kapinaičių kryžiai. Aplinkui tundra. Įspūdis pritrenkiantis. Ir visiškai nesvarbu, kad šiuo metu Paminklą tematome aš ir kantriai mašinoje laukiantis taksistas. Anaiptol. Aplinkui plytinti tuštuma yra esminė Paminklo dalis. Jis čia stovi kaip atminimas, kaip perspėjimas. Jis čia stovės. Jis dominuoja ne tik tundroje, bet tam tikra prasme ir Vorkutos mieste. Rašau visai rimtai. Nieko įspūdingesnio visoje Vorkutoje nėra. Tai ne tik mano nuomonė. Aš prie Paminklo padedu keletą mieste pirktų gvazdikų ir surenku ten išmėtytus šampano butelius. Ant pilko sniego matyti kelios blizgančiu popieriumi apvyniotos sustirusių gėlių puokštės. Tai jaunavedžių puokštės. Rusijoje yra paprotys, kad užregistravę santuoką jaunavedžiai vestuvines puokštes nuneša prie Lenino ar šiaip prie kokio jiems mielo paminklo. Vorkutoje Leninas yra, yra ir Kirovas, ir daugybė kitų paminklų. Bet atvažiuoja jie čia. Nežinau, kiek tas paprotys paplitęs, bet pats mačiau tris puokštes. Šią aplinkybę patvirtino ir taksistas.
Tiesa, jie galėtų nemėtyti ten šampano butelių. Ko gero, po tirpstančiu sniegu guli jų daugiau. Na, bet vis tiek gražu. Ir savotiškai jų gaila. Gaila pilkame sovietiniame mieste užaugusių jaunų žmonių, kurie savo aplinkoje neranda nieko gražesnio negu toli tundroje jiems svetimos tautos kankiniams atminti pastatyto paminklo. Šampaną gerdami ir ragindami jaunavedžius pasibučiuoti, jie negali perskaityti ten lietuviškai įrašytų žodžių. Šiuo atveju gal ir gerai, nes žodžiai neatitinka jų šventiškos nuotaikos. Ten didelėmis raidėmis parašyta: TĖVYNĖ LIETUVA VERKIA.
Atsisveikinu su Vorkuta
Peržvelgiau savo įspūdžių nuotrupas ir pagalvojau, kad skaitytojas gali susidaryti nuomonę, jog teigiu, kad Vorkuta išnyks. Tikrai ne.
Ir tolimoje ateityje išliks miestas, pavadintas Vorkuta, nors ten gyvenančių žmonių skaičius gerokai sumažės. Net jei rinkos sąlygomis anglies kasimas visai sustotų, tam tikras ekonominis pagrindas miestui išliks. Yra ten kalėjimas ypač pavojingiems nusikaltėliams (tai tiesioginis Gulago palikimas), yra karinė bazė. Gal svarbiausia - Užpoliarėje gausu įvairių žemės gelmių turtų, kurių ateityje reikės dar labiau negu dabar. Iki Vorkutos atvestas geležinkelis sudaro miestui palankias sąlygas tapti tarpine baze tas iškasenas eksploatuojančioms brigadoms. Dėl to paties geležinkelio tikėtina, kad Vorkuta gali tapti ir šiaurės turizmo centru. Uralo kalnai netoliese, aplink kelios didelės upės. Kol kas tai utopinė ateitis, nes Rusija tam nepasirengusi, tačiau Norvegijos, Švedijos, Aliaskos ir kitų tolimą šiaurę siekiančių kraštų pavyzdys rodo, kad šiaurės egzotikos paklausa yra.
Nencų palikuonys Vorkutos apylinkėse ir toliau ganys šiaurės elnius. Tai egzotiškas žemės ūkio resursas, kurio kaina jau dabar didelė (pačioje Vorkutoje elniena kainuoja dvigubai brangiau už jautieną), ateityje globalinis vartotojas egzotikos pageidaus dar daugiau ir kainos kils. Nencams užteks pajamų motorizuotoms rogėms ir jie tundroje gyvens visureigių lengvai vežiojamuose namukuose. Su palydovine televizija. Panašiai jau yra Norvegijoje. Apsipirkti atvažiuos į Vorkutą.
Iš mūsų taško žvelgiant, gal svarbiausia tai, kad Vorkuta neišdildomai išliks gulagų istorijoje. Ne tik martirologinėje. Anot Solženicyno, sovietija buvo nusėta visu archipelagu vietovių, kuriose sovietinio režimo kaliniai kentėjo ir žuvo. Tame salyne Vorkuta išsiskiria tuo, kad ji viena iš tų, kur buvo priešintasi. Jos simbolinė svarba ateityje augs.
Vorkuta išliks ir kaip materialus Gulago liudininkas. Tiesa, kad barakai susmego ar buvo sudeginti, spygliuotos vielos surūdijo ir dabar juosia tik vieną (iš daugiau kaip 50-ies) Vorkutą supusių lagerių. Tačiau šachtos, kurias kaliniai kasė, kolonuoti pastatai su šūkiais ant stogų, blokinių namų eilės, sovietiniai paminklai - visa tai išliks, ko gero, šimtmečiams. Kol kas nėra kam jų griauti, o kada nors ir Rusijoje ateis laikas, kai tai bus saugoma kaipo istorinis eksponatas. Kažkas daugiau negu Grūto parkas šiaurėje, nes archeologai ekspoziciją papildys atkastais eksponatais, palaikais tų, kurie šį miestą statė. Amžinajame įšale jie bus gerai išsilaikę ir po šimto metų, ir po penkių šimtų.
Pagarbią vietą šio būsimo Gulago memorialo komplekse užims paminklai, pastatyti tiems, kurie priešinosi Gulagui. Be minėto Vlado Vildžiūno Paminklo, mačiau paminklus, statytus lenkų, vokiečių ir “Memorialo” draugijos. Juos apžvelgus akivaizdu, kad įspūdingiausias iš jų bus lietuvių kankiniams skirtas Paminklas.
Kazys Almenas: Kapai ir anglys už poliarinio rato. Kelionė į Vorkutą (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_191776)
Kazys Almenas: Kapai ir anglys už poliarinio rato. Kelionė į Vorkutą (2) (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_191877)
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
