“Viešpatie, apsaugok mane nuo draugų, nuo priešų apsiginsiu pats!” Nežinau, kas pirmas sukalbėjo šią maldelę, aš ją bent kelis kartus sumurmėjau peržvelgęs Europos Parlamento laimėtojų sąrašą. Andrzejus Lepperis iš Lenkijos, Jeanas-Marie Le Penas iš Prancūzijos, Joergas Haideris iš Austrijos - visokie nepatenkintieji ir atstumtieji iš įvairiausių kraštų pretenduoja jei nei į draugų, tai į bendraminčių sąrašą.
Prisideda ir Lietuva su profesoriumi Rolandu Pavilioniu. Bent jau tokia paguoda, kad neišrinkome Marijos Aušrinės.
Kai pradėjau žengti erškėčiuotu euroskeptiko keliu, nutuokiau, kad kelias bus nelengvas, tačiau šito nenumačiau. Visi puoselėjam iliuzijas. Lietuvos didžiuma (88 proc., kaip nustatė referendumas) vienokias, aš, kartu su apgailėtina mažuma - kitokias. Beje, jų pamatas panašus, tai iliuzija, kad kažkur, kažkaip, kažkada, bet geriau - kad netrukus, viskas pradės veikti “geriau”.
Apie šitą “geriau” dar padiskutuosiu, bet pirma turiu teisintis. Nesirinkau tų bendraminčių, tačiau vienos jungiančios gijos paneigti negaliu - visi mes dėl vienokių ar kitokių priežasčių esame prieš ES. Kad suprastume, kodėl taip, grįžkime prie tikslesnio, ankstesniuose straipsniuose pasiūlyto pavadinimo - būtent, įstojome ne į ES, bet į VS (Valdininkų Sąjungą). Kad tai tikslesnis pavadinimas, iliustruoja per rinkimus išaiškėjęs itin margas bendraminčių sąrašas.
Nejaugi jie visi išties prieš Europą? Daugumas jų, kaip, beje, ir mūsų, nelabai suvokia kas ta Europa. Jų motyvacija įvairi, siekiai taip pat, vienas bruožas, kuris jungia, yra jie - “prieš tuos, kurie valdžioje”. Taigi prieš valdininkus. Pirmiausia prieš savuosius, bet taip pat prieš tuos, kurie pakils virš savųjų valdininkų. Prieš VS (Valdininkų Sąjungos) valdininkus.
Kodėl taip? Šitai bando aiškinti kiekvieno universiteto sociologijos bei politinių mokslų katedrų profesoriai. Jiems už tai moka algą. Jei nesugebėjo išaiškinti, aš niekuo dėtas. Esu inžinierius, šiek tiek nusimanau apie termohidrauliką. Tačiau apie visuomenines problemas suprantu pakankamai, kad suvokčiau, jog konfliktas tarp valdančiųjų ir valdomų natūralus, neišvengiamas ir amžinas. Tas konfliktas vargino tūkstančius generacijų, gyvenusių prieš mus, kaip jis vargina mūsiškę generaciją, aiškinti netenka.
Štai ir priėjome vieną iš esminių euroentuziazmo ir euroskepticizmo takoskyrų.
Pastebėkime, kad jos pagrinde glūdi viltis. Abiejose takoskyros pusėse. Visi viliamės, kad “bus geriau”, skiriamės tuo, kad tos vilties įgyvendinimui pasikliaujame skirtingais mechanizmas.
Pirma apibendrinsiu euroentuziastų viltį. Ko gero, balsuojant pagrindinė viltis buvo ta, kad mes “gausime”. Gausime ir šio, ir to, bet geriausia, kad pinigų. Tai ne tik naivi, bet ir amorali viltis. Tiek jau to, ji savo darbą atliko, o nusivylimas netruks mus pasiekti. Šios vilties čia daugiau neminėsiu.
Antroji, šiam straipsneliui aktuali viltis - “jie čia įves tvarką”.
Iš esmės tai ta pati viltis, kuri išrinko Paksą, skirtumas tas, kad europinė jos versija yra mūsų elito tvirtai palaikoma. Mat šiuo atveju “jie” - tai Europa, tai civilizuotas, “normalus” pasaulis. Mielai nedėčiau kabučių ir tą pasaulį tiksliau apibūdinčiau, bet kad šalinininkai tikslesnių davinių nepateikia. Peržvelgęs daugybę euroentuziastų prirašytų puslapių radau tik vieną bendrą vardiklį, būtent: “jie” - tai ne “mes”. Jungiantis leitmotyvas yra viltis, kad viskas, kas bloga pas “mus”, yra gera pas “juos”.
Negi reikia minėti, kad tokios pasaulėžiūros pagrindas yra menkavertiškumo jausmas. Šiuo teiginiu tik identifikuoju šios pasaulėžiūros podirvį, jos nemenkinu. Anaiptol. Jei menkavertiškumas išties realus, šis požiūris pagirtinas ir naudingas. Jis identifikuoja padėtį ir taip sudaro galimybę ieškoti išeities.
Apčiuopiame vieną takoskyrą tarp mūsiškių euroentuziastų ir euroskeptikų. Gal ne pačią esminę, bet ganėtinai svarbią. Kitas skirtumas yra fundamentalesnis. Jis nepriklauso nuo mūsų menkavertiškumo arba (to irgi pasitaiko) mūsų išskirtinumo jausmo. Jis bendražmogiškas. Du pagrindinius savo euroskeptiškumo nuostatus apibūdinsiu taip:
1. Valdžia yra pagunda.2. Lietuviai nei geresni, nei blogesni už kitus žmones.
Visa esmė yra pirmasis teiginys. Antrąjį miniu vien todėl, kad be jo dalis euroentuziastų baimių yra nesuprantamos. Nevisavertiškumo problemas jiems teks spręsti patiems; toliau aptarsiu tik pirmąjį teiginį.
Jo universalumą pabrėžia visos pagrindinės religijos. Savo misijos pradžioje Kristus buvo gundomas valdžia, jos baigmės išvakarėse Alyvų darželyje jis meldėsi: “...ir neleisk mūsų gundyti”.
Šis maldos sakinys skaudžiai pabrėžia žmogaus silpnumą pagundos akivaizdoje, parodoma, kad net Dievas, tapęs žmogumi, prašo paspirties prieš pagundą. Nežadu čia nukrypti į teologiją, bet įtikimesnės iliustracijos žmogaus silpnumui nežinau. Prieš pagundą mums atsispirti sunku. Labai sunku. O nėra didesnės pagundos už galios, už valdžios pagundą. Tai pabrėžia šis garsus posakis: “Power corrupts, absolute power corrupts absolutely”.
Žodžių prasmių atspalvius tiksliai išversti sunku. Šiuo atveju veiksmažodis “korumpuoja” neperteikia pačios esmės. Tikslesnis žodis yra “žlugdo”. Taigi: “Galia žlugdo, visuotina galia žlugdo visuotinai”.
Toks yra žmogus. Ne lietuvis, ne rusas, ne prancūzas. Žmogus. Istorija yra šio teiginio iliustracija. Su pagundomis grumiamės visi, padariniai nemalonūs, tačiau kai jai pasiduoda valdininkai, padariniai būna tragiški. Kenčia ir žūva milijonai. Išbandyta begalės būdų sumažinti šiuos neigiamus padarinius. Sėkmingiausias kol kas yra politinės galios padalijimas, jos laikinumas ir kiek galint stipresnis grįžtamasis ryšys. Laikinumą privalėtų užtikrinti eiliniai rinkimai. Šiuo metu tai tapo madinga, tačiau sėkmingumas tik dalinis. Totalitaristinės valdininkų sąjungos taip pat išmoko organizuoti “rinkimus”.
Svarbiausias ir drauge kebliausias veiksnys šiose apsaugos mechanizmų lygtyse yra “grįžtamasis ryšys”. Kad jis veiktų, būtina, jog egzistuotų atsekama jungtis tarp galios panaudojimo ir padarinių, kurie iš to išplaukia. Trumpai tariant - būtina žinoti, kas atsakingas. Valdininkų kasta visada stengėsi ir toliau stengsis sukurti tokias painias valdymo sistemas, kuriose atsakomybės grandis išskystų taip, kad tos atsakomybės nebūtų galima nustatyti. Jų išradingumas šitoje srityse įspūdingas.
Atsiprašau tų, kurie pradėjo piktintis dėl šio politologijos pradžiamokslio. Jo reikėjo, kad galėčiau paklausti: kokius galime pasiūlyti mechanizmus, kurie leistų viltis, kad grįžtamasis sprendimo ir atsakingumo ryšys veiks patikimiau?
Vienas modelis toks: išrinkime dar vieną savų valdininkų sluoksnį (kol kas 13) ir kartu su pagalbiniu personalu pasiųskim juos į Briuselį. Sukurkime dar vieną nerinktą, valdininkų socialinėmis privilegijomis aprūpintą biurokratinį antstatą (jo dydžio, deja, nežinau), kuris tarpininkaus tarp jau pas mus susiklosčiusio valdininkų sluoksnio ir VS valdininkų kastos Briuselyje.
Antras modelis: patys stenkimės tramdyti savo valdininkų piktnaudžiavimus.
Šiuo metu klausimas retorinis, nes apsispręsta už pirmąjį variantą. Tačiau pamąstyti apie tai verta.
Kazys Almenas: Euroskeptiko postringavimai (3)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_176178
Kazys Almenas: Euroskeptiko postringavimai (2)http://www.omni.lt/index.php?base/z_171314
Kazys Almenas: Euroskeptiko pagraudenimaihttp://www.omni.lt/index.php?base/z_168135
