Ar reikia myleti rusus?Ar rusai atsakingi už Rusijos valdžią? Tai dvi temos, kurias savo daug komentarų sulaukusiame straipsnyje straipsnyje sujungia brolis Arūnas Peškaitis (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_226174). Į pirmą klausimą krikščioniui atsakyti nesunku.
Broliui Arūnui atsakyti tuo lengviau, nes per jaunystės laikų keliones po Rusiją jis sukaupė šiltų atsiminimų apie ten sutiktus žmones, vėliau turėjo progos bendrauti su rusais disidentais, mėgsta Rusijos muziką ir literatūrą (bent klasikinę).Krikščioniškoji nuoroda - reikia mylėti visus žmones (bet ne jų nuodėmes, pataisytų A. Maceina), tad natūraliai išplaukia ir straipsnyje pateikiama jaunystės atsiminimų nuspalvinta nostalgija.Šiai straipsnio daliai savo komentaro netaikau.
O komentarų straipsnio adresu pateikta kaip reta daug.Nemaža dalis jų buvo pikti. Anoniminis interneto laukas suteikia galimybę išlieti pyktį, kurį viešai vengtum rodyti.
Žinau, kad brolis Arūnas ne to siekė.Spėju, kad jis norėjo konkrečiu pavyzdžiu iliustruoti krikščioniškąją dogmą, jog visi esame sutverti pagal Dievo atvaizdą.Visi, taip pat ir rusai, todėl ir juos reikia mylėti.Pagirtinas krikščioniškas požiūris.Tačiau iš kur tada komentaruose atsiranda pyktis?
Suprantama, už kitus negaliu atsakyti, aptarsiu tik straipsnio šalutines temas, kurios užkliuvo man.Pagrindinė tema yra meilė rusų tautai,tačiau kaip dažniausiai būna su idealizuotom meilėm, ji susiduria su realybe.Šiuo atveju itin šiurkščia -Rusijos valdžia.Brolis Arūnas pabrėžia, jog jis nepritaria jos pobūdžiui ir smerkia jos veiksmus. Tačiau tada jis žengia dar vieną žingsnį – teigia, kad rusų tauta neatsakinga už savo valdžią.
Taip, kartais iš tiesų pasitaiko, jog kraštas neseniai okupuotas ir visa vykdomoji jėga sutelkta svetur.Tačiau atleidimo nuo atsakomybės rėmus būtina griežtai apibrėžti, nes viena iš pagrindinių žmogaus silpnybių yra vengti atsakomybės.
Ribotos apimties tinklalapio straipsnyje negalime reikalauti, kad brolis Arūnas, tuo labiau aš, aptartume visus tokios sunkiasvorės temos, kaip kolektyvinė kaltė ir atsakomybė, niuansus. Šios dvi sąvokos susijusios, tačiau jas būtina skirti. Nesileidžiant į detales - kaltė yra individuali, ji apima praeities įvykius.Kaltė būna įvairių laipsnių.Mes, katalikai, tai pripažįstame per kiekvienas šv. Mišias kartodami, kad „esu kaltas žodžiais, veiksmais, mintimis ir apsileidimais“.Krikščioniškojoje sampratoje kaltė reikalauja atgailos.Tik po to gali sekti atleidimas. Atleidimas nuo nuodėmės, bet ne nuo atsakomybės.
Ar yra kolektyvinė kaltė?Paliksiu šį klausimą teologams ir teisininkams. Tačiau, be jokios abejonės, yra kolektyvinė atsakomybė. Dabartinėje praktikoje ji atrodo daugmaž taip: visuomenė (bendrovė, partija, tauta), kurioje įvyko nusižengimas, privalo tai viešai pripažinti, stengtis, kad šią informaciją įsisąmonintų jos nariai. Ji privalo analizuoti sąlygas, kurios sudarė palankią terpę nusižengimams, ir stengtis jas pašalinti.Ji turi atlyginti tiems, prieš kuriuos buvo nusikalsta, arba jų palikuonims.Visuomeninės atsakomybės įgyvendinimas nėra kerštas (suprantama, joje gali būti ir nekaltų); tai yra procesas, kuriuo stengiamasi pašalinti nusikaltimo šaknis. Tautos atveju tai svarbu ne tik tai pačiai tautai, bet ir jos kaimynams.
Tuo šį trumpą apibūdinimą baigsiu.Dar turėtume sutarti, ką vadinsime „tauta“.Teiginys kad „pažįstu gerų rusų“ (arba lietuvių), šiuo atveju netinka. Siauriausias rinkimuose naudojamas apibrėžimas teigia, kad 51 nuošimtis visuomenės narių gali perimti visos tautos atsakomybę. Patirtis rodo, jog tai rizikingas apibrėžimas, todėl daugelis konstitucinių demokratijų yra nustačiusios, kad esminiams pasikeitimams privalo pritarti bent 2/3 (66 nuošimčiai) jos narių.Rusų tautai siūlau tuos rėmus dar praplėsti.Sutikime, kad75 nuošimčiai Rusijos gyventojų gali atstovauti rusų tautai.
Dabar galime nagrinėti ir rusų tautos atsakomybės klausimą.Noriu prieš tai atsiprašyti brolio Arūno. Jis rašė ne analitinį, o jo tuometinę nuotaiką apibūdinusį straipsnį, o aš čia kabinuosi prie frazių. Tačiau žodis ne žvirblis.Išlėkė ir, kaip rodo komentarai, grįžta piktų kaltinimų pavidalu.Spėju, kad komentatorių pyktį sužadino ne tiek šios kelios frazės, kiek tai, kad jie jose įžvelgė atšvaitątos sofistikos, kurią anksčiau naudojo sovietinės,ir šiuo metu tebenaudoja dabartinės Rusijos žmonės, bandydami paneigti savo atsakomybę.
Štai tos kelios frazės. Lengviausiai paneigiama, ko gero, šis:“Rusija – šalis, neturėjusi galimybės rinktis.”
Šiuo atveju neprireiks istorikų pagalbos apžvelgti visus 11 šimtmečių nuo krikščionybės Rusijoje įvedimo.Pakanka mūsų atminties.Prieš penkerius metus rusų tauta savo vadu pasirinko KGB funkcionierių,kuris prižadėjo kitos tautos žmones „naikinti išvietėse“. Prieš pusę metų (tiesa, tada jų galimybės jau buvo suvaržytos, bet juk to ir reikėjo tikėtis) jie tą pasirinkimą patvirtino dar aukštesniu procentu.Spėju, kad brolio Arūno draugai disidentai tam nepritarė.Be jokios abejonės, yra „gerų rusų“,tačiau daugiau kaip 75 nuošimčiai rusų tautos genocidui pritarė.
Taip pat nereikėtų, kad ir nesąmoningai, falsifikuoti kitų istorijos faktų.Manau, dauguma tų, kurie yra bendravę su rusais (įskaitant ir disidentus), girdėjo teiginį, kad Rusijoje revoliuciją įvykdė tie ar kiti -kas tik nori, tik ne rusai.Tarp “tų kitų” dažniausiai minimi žydai, masonai, kažkokie „betaučiai“komunistai arba net latvių šauliai.Brolis Arūnas šią tezę pakartoja šitaip:“Savo nežmoniškam eksperimentui ją (Rusiją) pasirinko bolševikai.”
Istorikai patikslins, jog buvo atvirkščiai. Marksizmo pradininkai nusprendė jog Rusija netinkama terpė jų eksperimentui.Komunistinę revoliuciją reikėjo kelti labiau industrializuotuose kraštuose: Vokietijoje, Anglijoje, Vengrijoje.Taip ir bandyta daryti.Visi šie kraštai apsigynė, apsigynė net ir tuo metu silpnutė, vos iš okupacijos gniaužtų besivaduojanti Lietuva (beje, ir Estija, ir Latvija, ir Suomija).Barbariškumas laimėjo tik Rusijoje.Žinoma, buvo rusų, kurie kovojo “prieš”, tačiau tų, kurie kovojo “už”, buvo daugiau.Tai jau istorija, ir jos nepakeisi.Ne be reikalo keli komentatoriai klausė – o kas tą valdžią Rusijai užkrovė?Marsiečiai?Čiukčiai?
Kitas teiginys neigia ne tik tautos, bet ir jos kai kurių narių atsakomybę: “Per 37-ųjų skerdynes Stalinas sugebėjo iššaudyti, susodinti kone trečdalį šalies.”
Suprantu, jog tai geranoriška frazė. Gaila, kad „geri rusai“ kentėjo, juos norisi užjausti.Tačiau pasiduodami tauriems jausmams negalime atsisveikinti su blaiviu protu.Stalinas ne savo rankomis naikino, žudė, kalino tuos milijonus. Tai vykdė kiti rusų valstybės nariai, milijonai jų.Kokios jie buvo tautybės?Statistika rodo, jog tie milijonai vežusių, šaudžiusių, kankinusių irgi buvo rusai.Bent jau dauguma jų.Ko kito galima tikėtis valstybėje, kurioje 80 nuošimčių gyventojų yra būtent rusai?Pagrindinės atsakomybės už visus niekur kitur neperkelsi.
Baigdamas noriu pabrėžti, jog mano mintys nepaneigia brolio Arūno pagrindinės tezės.Rusus, kaip ir visus planetos žmones, reikia mylėti.Rusų literatūrą, dainas bei bendravimo būdą galima (čia jau skonio reikalas) mėgti daugiau už kitų tautų.Tačiau privalome taip pat gerbti rusus ir neatimti iš jų atsakomybės už savo tautą ir valstybę.Tiesa,atsakomybė yra našta.Šiuo atveju - nelengva našta.Bet nei rusai, nei tuo labiau mes jos nepalengvinsime vaizduodami, jog jos apskritai nėra.
Bernardinai.lt
