Mantas Adomėnas, klasikinių kalbų ir karybos mokovas, šviečia ūkininko patarėją:
Kaip tautos vadai tarė, taip ir padarė. Bet šliaužimas į SSRS glėbį prasidėjo gerokai anksčiau.
Pasipriešinęs Pilsudskio ir Želigovskio planams sudaryti Lietuvos ir Lenkijos uniją, Lietuvos tautinis politinis elitas buvo priverstas ieškoti kitų globėjų. SSRS – geopolitinė Lenkijos priešininkė. Antai Klaipėdos sukilimo negalima buvo surengti be sovietų garantijų. Žinoma, garantavo ir vokiečiai.
Alfredas Bumblauskas atkreipė dėmesį į pradžių pradžią.
Kai lenkai prie Vyslos gynė Europą nuo bolševikų, tylūs bolševikų sąjungininkai lietuviai laikė kišenėje špygas ir slaptus protokolus.
Matome Molotovo-Ribbentropo slaptus protokolus priešininkų segtuve, o slaptų protokolų savo segtuve tyčia nepastebime.
Iš tokio geopolitinio apsisprendimo kilo ir kiti prisilytėjimai. Sovietai finansavo tautininkus. Smetona nesilankydavo užsienio valstybių ambasadose tų šalių švenčių proga, bet buvo viena išimtis – SSRS atstovybė.
Prof. Bumblauskas už kvietimą atsiprašyti lenkų buvo internautų gerokai pataršytas. Ar p. Adomėnas bus panašiai pamylėtas už Smetonos ir jo aplinkos vertinimus?
---
*) Parašė Mantas Adomėnas ir pasiūlė atidžiau perskaityti pabaigoje pateiktą citatą, ypač kreipiant dėmesį į kabutes. Perskaičiau. Paisant kabučių tenka pripažinti, kad p. Adomėnui negalima priskirti teiginio: "Kaip žinoma, A.Smetona ir jo aplinka 1935-1938 metais, virš Europos kaupiantis naujųjų pasaulio dalybų debesims, nuolat svarstydavo, kam pasiduoti..." (ir toliau). Iš to seka, kad visa šio mano įrašo retorika, "kūrybinė užmačia", taip sakant, šlubuoja. Pasivaideno ne vietoje kabutės – ir kūrinys keberiokšt. Ne visai keberiokšt, bet priešstata sugriuvo.
„1949 m. partizanų vadai daug aiškiau nei, tarkime autoritarinio prezidento Antano Smetonos valdomos tarpukario Lietuvos elitas išsakė mūsų šalies geopolitinį apsisprendimą priklausyti laisvajam pasauliui, Vakarų demokratinių šalių bendrijai“, - tvirtina M.Adomėnas. Kaip žinoma, A.Smetona ir jo aplinka 1935-1938 metais, virš Europos kaupiantis naujųjų pasaulio dalybų debesims, nuolat svarstydavo, kam pasiduoti – rusams (sovietams) ar vokiečiams (nacionalsocialistams), ir vis nutardavo, kad, netekus valstybingumo, geriau priklausyti Maskvai, nes „per kelis šimtus metų išmokta gyventi valdomiems žemesnės kultūros rusų ir netgi išsunkti naudos iš tokios priklausomybės“.