Įstojom į Europos Sąjungą ir dabar nekantriai laukiam 2004-ųjų gegužės 1 dienos, kai galėsim atkimšti šampano butelius. Tačiau mūsų niekas neperspėjo, kad dažnai turėsime pančioti savo liežuvius: kai kurie asmenys Vakaruose labai įžeidūs. Turėsime būti politiškai korektiški.
Lietuviai turės pamiršti jau dabar dažnai aptarinėjamą žodį “negras”, žiniasklaida turės vengti “čigonų”, juos pakeisdama korektiškais “romais”, seni geri vyrai turės atidžiai apsižvalgyti prieš skelbdami, kad “bobų vieta prie puodų”. Senų ar pagyvenusių žmonių taip pat neliks, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neatsikvėps - žilagalvius tiesiog vadinsim “senjorais”. Buvę “invalidai” jau dabar perkrikštijami “neįgaliaisiais”, nors nuo to sveikesni netampa. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas Algirdas Meškauskas aiškina, kad pirmasis variantas yra įžeidus.
O viskas prasidėjo Jungtinėse Valstijose. Tiksliau, ten atsirado tas kalbinis žaidimas, kuris vadinamas politkorektiškumu.
Simboline politkorektiškumo pradžia JAV galima laikyti “Affirmative action” įvedimą 1965 m., valdant prezidentui Lyndonui Johnsonui. Tai kvotos etninėms mažumoms universitetuose, ypač juodiesiems, kurie prieš tai šimtą metų buvo varginami segregacijos, t.y. rasių atskyrimo. Turintis geresnius pažymius baltasis neįstos, nes dalis vietų palikta mažumoms. Tuo laiku tai atrodė padoru ir teisinga: nuskriaustieji gauna savo kompensaciją. Tačiau šiandieną vyksta aršūs ginčai, bylinėjamasi teismuose ir sprendimai būna nepalankūs “Affirmative action” šalininkams, teigiantiems, kad rasizmas vis dar gyvas ir kvotos turi būti išlaikytos. “JAV akademikai tikrai nemėgsta politkorektiškumo”, - savo įspūdžiais dalijasi filosofas Leonidas Donskis.
“Affirmative action” logika paplito ir kitose gyvenimo srityse: mene, versle, valstybės administracijoje, sporte. Pavyzdžiui, “McDonald’s” reklamose žmonių grupė turi atitinkamą skaičių etninės grupės atstovų pagal statistiką: dešimtyje bus keturi baltieji, du juodieji, du azijiečiai, po vieną indėną ir lotynų amerikietį, t.y. kilusį iš Lotynų Amerikos. Kino, ypač industrinio, filmuose pagal nerašytą taisyklę taip pat turi būti mažumų atstovų. Tiesa, iš pradžių siaubukuose juoduosius žudydavo pirmus: pareiga įvykdyta.
Etninės mažumos, feministės ir homoseksualai tapo trim politkorektiškumą laikančiais banginiais. Politkorektiškieji tvirtino, kad baltieji vyrai turėjo dominuojančią padėtį visuomenėje, todėl dabar reikia siekti lygiavos. Ir pradėjo iš kalbos uiti visus žodžius, kurie, jų manymu, galėtų būti įžeidžiantys, niekinantys (http://www.hcc.hawaii.edu/intranet/committees/FacDevCom/guidebk/teachtip/inclusiv.htm). Žinomiausias to pavyzdys - juodųjų etiketės evoliucija: dar Agatha Christie juos vadino “nigeriais”, vėliau jie tapo “negrais”, paskui “spalvotaisiais” (coloured), iš jų virto “juodaisiais”, o dabar vadinami “afroamerikiečiais”. Feministės susigriebė, kad kai kurie profesijų pavadinimai nepagrįstai nurodo lytį. Taip “policeman” (policininkas) tapo lytiškai neutraliu “police officer” (pažodžiui - policijos pareigūnas), “fireman” (ugniagesys) - “firefighter” (kovotojas su ugnimi), o “man” (žmogus) - “person” (asmuo). Jei visa tai vyktų Lietuvoje, žodžių “tėvai” ir “tėvynė” būtų rekomenduojama vengti, nes jų šaknis siejasi su vyriška lytimi (tėvas).
Indėnai perženklinti vietiniais amerikiečiais, žodis “laukinis” beveik išmestas iš žodyno dėl to, kad visos kultūros turi būti lygiavertės, vokiečiai (atsiprašau, Vokietijos piliečiai) atsisakė populiarių saldumynų “negro bučinys”, pavadino juos “Dickmann”. Kiekvienais metais “Los Angeles Times” pasirodydavo sąrašas poros šimtų žodžių, kuriuos reikėtų panaikinti. JAV istorijos vadovėliai pavyzdžius perorientavo nuo herojų į nelaimėlius ir mažumas. Visuomenei sparčiai ir kokybiškai buvo diegiama paranoja: ar aš ką nors netinkamo pasakiau? Pernai JAV konstitucinis teismas svarstė, ar išmesti iš priesaikos, duodamos priimant pilietybę, žodį “Dievas”, nes tai gali įžeisti musulmonus, politeistus ar netikinčius.
Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje politkorektiškumas suklestėjo, į savo veiklos ratą įtraukė grožį, amžių, pajamas, svorį ir tapo smarkiai diskutuojama tema. 2000 m. Didžiosios Britanijos konservatoriai politkorektiškumo problemą netgi įtraukė į savo rinkimų kampaniją. Amerikoje reiškinį protegavę demokratai, ten dar vadinami liberalais, kryžiavo špagas su dešiniaisiais respublikonais (konservatoriais). Pastarieji dėstė, kad tai žodžio laisvės suvaržymas, vos ne pažodinis įgyvendinimas George’o Orwello antiutopiniame kūrinyje “1984” išgalvotos naujakalbės, iki pagrindinių funkcijų sutrauktos kalbos, kuria totalitarinis režimas bando kontroliuoti piliečių mintis. Arba kad tai yra Stalino ir Hitlerio metodai, kuriais buvo keičiamos esminės sąvokos.
Demokratai pamažu pradėjo vengti politkorektiškumo termino ir jis, dažniausiai vartojamas dešiniųjų, įgavo neigiamą atspalvį. Politkorektiškai laikysenai galiausiai buvo priskirta ir ekologija bei priešprieša kapitalizmui, kadangi šie aspektai priklauso demokratų ideologijai.
Viskas nurimo? Vargu. Štai Jorkšyre, Anglijoje, šiemet viena mokytoja sunerimo, kad gal nevertėtų leisti vaikams dainuoti “Trijų mažų paršelių”, nes tai gali įžeisti kiaulienos nevalgančius musulmonus, o Australijoje prieš Kalėdas buvo nuspręsta vaikų darželiuose atsisakyti Kalėdų Senelių, kadangi musulmonai tokio neturi. “Vakarai jau nuslydo į gan brutalią socialinę inžineriją”, - konstatuoja dešinysis L. Donskis, o jam savo knygoje “Imperijos darymas” antrina kairysis Gintaras Beresnevičius: “Perlenktas politkorektiškumas civilizaciškai stabdo naujų idėjų brandą”.
Už nemokėjimą šypsotis politkorektiškumas buvo dažnai talžomas įvairių humoristų, ironikų ir sarkazmininkų (http://philip.greenspun.com/zoo/heather-has-two-mommies), kol XX amžiaus pabaigoje sulaukė tikros blogo skonio (taip atrodo mandagiesiems) revoliucijos, kurios vadas buvo animacinis serialas “Pietų parkas”, rodytas ir Lietuvoje. Jo estetiką galima palyginti su ankstyvuoju negailestinguoju “Radioshow”: pirmą kartą žiūrint gali pritrūkti oro. Be to, ar žinojote, kad Ernesto Hemingway “Senis ir jūra” tinkamiau skambėtų “Brandaus amžiaus veidas ir vanduo”, nes jūra įžeidžia kontinento gyventojus, o moteris amerikietė galėtų būti vadinama vaginalamerikiete?
O koks politkorektiškumas Lietuvoje?
Vakariečiai vargsta. O kas Lietuvoje? Kol kas pas mus beveik absoliučiai visi balti, vyrauja katalikybė, sekuliaristų balsai tylūs, smagiai nekenčiam gėjų, bene labiausiai visoj Europoj, todėl šitie tik po vieną lauke kariauja. Moterys pamažu bruzda, bet didesnio triukšmo nekelia: išsikovojo teisę atsisakyti priesagų pavardėse, tačiau tai labiau duomenų apsaugos klausimas - kad iš pavardės nesimatytų šeimyninės padėties. Gediminas Jakavonis rasistiškai pareiškia, kad terorizmą sukėlė islamo valstybės, o čečėnai pabėgėliai yra teroristai. Gerai, kad mūsų žiniasklaida gan draugiška, nes vakariečiai būtų negailestingai ir nuožmiai sukritikavę tokį politiką.
Sporto komentatorius Tautvydas Meškonis niekada nepamiršta pažymėti, kuris sportininkas yra juodaodis, nors žaidimo kokybė nepriklauso nuo odos spalvos. Viename kriminalų puslapyje žurnalistė pasakoja apie išžaginimą Marijampolėje, uoliai pabrėždama, kad įtariamieji yra čigonai, nors nusikaltimui tautybė įtakos visai neturėjusi. Puikus stereotipo auginimas.
Politkorektiškumo korta sužaidė “Švyturys”, sukūręs puikų įvykį-reklaminį triuką: nauja alaus rūšis bus pardavinėjama tik moterims. Kompanija pati kreipėsi į Moterų ir vyrų lygių teisių kontrolieriaus tarnybą. Tikslas pasiektas - sulaukta politikų ir žiniasklaidos dėmesio.
Politikai ir valdininkai, paklausti apie politkorektiškumą, nuklysta į kalbas apie mandagumą, skaidrumą, atsakomybę. Vadinasi, kol kas Lietuvoje kalbos karo nebus. Bet roges ruošk vasarą, į ausį man kužda protėviai. Netrukus pradės čionai gužėti juodi, rudi, rusvi, geltoni ir kitokie musulmonai. Ir prasidės... Mano galva, kalbos apie lietuvių tolerantiškumą (kaip mes puikiai su totoriais ir karaimais sugyvenom! kaip čia gerai rusai jaučiasi!) gali būti gyvos tol, kol neturime didesnių svetimšalių bendruomenių: totorių buvo per mažai, o su rusais turime ilgą patirtį, rusiška kultūra Lietuvai padariusi svarią įtaką. Europa draugauja su homoseksualais, o moterys ten jau moka pagrindinius feministinius burtažodžius ir juos praktikuoja. Reikia ruoštis, kol nevėlu, reikia stiprios lygiateisiškumo propagandos, nes paskui prarasim daug laiko/pinigų ir kantrybės. Reikia išmokti kiekvieną priimti kaip žmogų, o ne kaip kažkokios etiketės “afroamerikietis” ar “gėjus” nešėją. Politkorektiškumas skatina toleranciją, bet etikečių nenuplėšia.
P.S. Autoriaus pozicija - abiejų lyčių, visų spalvų, tikėjimų, seksualinių pakraipų ir tautybių žmonės yra lygūs. Be išimčių.
