Rusija Maskvoje gyvenančio užsienio žurnalisto akimis – kaip ir už kiek ši šalis tvarko įvaizdį? Kontroliuodama spaudą ar atsiverdama bent šiek tiek plačiau?
Julian Evans: Besisukanti Rusija
Šalta, tamsi, paskendusi degtinėje ir valdoma KGB. Šitaip Vakarai mato Rusiją. Prezidentas Vladimiras Putinas oficialiai pareiškė, kad jo šalis turi problemų su įvaizdžiu, ir Kremlius pradėjo ryšių su visuomene kampaniją, kad pagerintų savo įvaizdį kitais metais įvyksiančio G-8 viršūnių susitikimo Maskvoje išvakarėse. Blogai, kad Maskva labiau siekia padaryti įspūdį užsieniečiams nei savo gyventojams.
Ne paslaptis, kad Maskva turi problemų su įvaizdžiu. Rusijos prezidento Vladimiro Putino pavardė pasirodo laikraščių antraštėse, kai jis patupdo už grotų verslininką ar imasi griežtų priemonių prieš turinčius kitokią nuomonę. 2003 metų apklausa, užsakyta Putino vyriausybės, atskleidė šios problemos mastą. Apklausoje amerikiečiai buvo paprašyti išvardyti 10 svarbiausių dalykų, kuriuos jie sieja su Rusija. Pirmas keturias vietas užėmė komunizmas, KGB, sniegas ir mafija. Vienintelė teigiama asociacija – rusų menas ir kultūra – buvo paminėta varganoje paskutinėje vietoje. Apklausos, vykusios rudenį apie užsieniečių žinomus Rusijos prekės ženklus, rezultatai buvo dar prastesni. Vienintelės „prekės“, kurios atėjo į galvą užsieniečiams, buvo Kalašnikovo automatai ir Molotovo kokteiliai.
Kremlius įsitikinęs, kad šio iškreipto šalies įvaizdžio kaltininkai yra tokie žmonės kaip aš – užsienio korespondentai, gyvenantys Maskvoje. Putino padėjėjas Sergejus Jastržembskis 2001 m. sakė, kad „Rusijos vaizdas iš išorės yra niūresnis ir tamsesnis, palyginti su realybe. Didele dalimi Rusijos įvaizdį pasaulyje kuria užsienio žurnalistai, dirbantys mūsų šalyje“. Michaelas McFaulas, rusų mokslininkas, dirbantis Carnegie tarptautinės taikos fonde, sako: „Maskvoje gyvenantiems žurnalistams [Kremliaus patarėjai ir vyresnieji biurokratai] jaučia didžiulį priešiškumą. Jie mano, kad Maskvos korespondentai tapo liberaliosios Maskvos inteligentijos belaisviais“.
Pasak šios nuomonės, Vakarų žiniasklaida yra ypač veikiama Kremliui priešiškų oligarchų, tokių kaip Vladimiras Gusinskis ir Michailas Chodorkovskis, kurie išleido šimtus milijonų dolerių samdydami Vakarų ryšių su visuomene specialistus ir lobistų firmas. Kai buvęs Kremliaus kadrų skyriaus viršininkas Aleksandras Vološinas sužinojo apie neigiamą Vakarų žiniasklaidos reakciją į Chodorkovskio areštą, jis, kaip teigiama, pasakė: „Kai išseks „Jukos“ pinigai, baigsis ir šie straipsniai“.
Ar Vakarų žiniasklaida tendencinga, ar ne? Rusijos vyriausybė mano, kad ji tendencinga, ir pradėjo ryšių su visuomene vajų pagerinti savo įvaizdžiui pasaulio akyse. Kodėl šito imtasi dabar, kai Rusijai Vakarų reikia mažiausiai per visą pastarųjų dvidešimties metų laikotarpį? Galima numanyti, kad ši kampanija – pasirengimas kitais metais Rusijoje vyksiančiam G-8 viršūnių susitikimui, kai, anot McFaulo, „7000 užsienio žurnalistų nusileis į Sankt Peterburgą ir ieškos, apie ką parašyti“. Nors naftos turtingai Rusijai gal ir jau nebereikia Vakarų finansinės pagalbos, Putinas ir jo komanda vis dar jaučia didžiulį norą, kad Rusija būtų pakviesta prie visuotinių pasaulio reikalų garbingo stalo.
Meškos rinkodara
2003 m. pabaigoje Kremlius nusprendė įkurti valstybinę naujienų agentūrą „Novosti“, kaip svarbiausią savo instrumentą, skirtą įvaizdžiui gerinti. Buvęs agentūros pirmininkas buvo stumteltas karjeros laiptais aukštyn, o į jo vietą nusamdyta Svetlana Mironiuk – buvusioji Gusinskio, labiausiai suprantančio viešųjų ryšių reikšmę iš senosios kartos Rusijos verslo magnatų, vyresnioji visuomeninių ryšių patarėja. Mironiuk labai sekėsi pardavinėti Gusinskį Vakarų investuotojams iš dalies dėl to, kad ji dirbo su Vakarų viešųjų ryšių firmomis, tokiomis kaip „APCO Worldwide“, kurios dalį Gusinskis nusipirko. Mironiuk gavo didelį biudžetą (tiksli suma neskelbiama) ir jai buvo pasakyta Rusijai padaryti tą, ką ji padarė Gusinskiui.
Kremlius ir „Novosti“ aplenkia įkyrius Maskvoje gyvenančius žurnalistus dvilype strategija. Neseniai atidariusi savo anglišką TV kanalą „Russia Today“, ši naujienų agentūra greitai taps pasauline. Įdarbinęs 300 žurnalistų, tarp jų 70 iš užsienio, kanalas siūlys „pasaulio naujienas iš Rusijos perspektyvos“. Be to, „Novosti“ nusamdė keletą žinomų, Kremliui draugiškų užsienio žurnalistų dirbti agentūros žinių tarnyboje. Ji netgi pradėjo leisti savo žurnalą anglų kalba „Russia Profile“, kuriame dirba vietiniai žurnalistai.
Kitame fronte Maskva pernai įsteigė „Valdai diskusijų klubą“ – metinį užsienio ekspertų ir žurnalistų, kviečiamų į Rusiją Kremliaus pinigėliais, susitikimą. Pakviestieji susitinka ir bendrauja su svarbiomis Rusijos politikos figūromis. Jiems net sudaromos sąlygos akis į akį susitikti su pačiu prezidentu Putinu – pernai toks susitikimas vyko daugiau nei tris valandas, beveik tiek pat – ir šiais metais. Maskvoje gyvenantys žurnalistai sąmoningai į kviestinių sąrašą neįtraukiami.
Šių priemonių, gerinančių Rusijos įvaizdį, sėkmė kol kas nevienoda. „Russia Today“ tebelaukia licencijos pasaulinėms transliacijoms, taigi dar anksti daryti išvadas apie kanalo kokybę ar sėkmę. Tačiau šis kanalas jau tapo anekdotu tarp Maskvos korespondentų (galų gale jiems jis yra lyg abipusis kaltinimas). Kremlius išleido 30 milijonų dolerių jį įsteigdamas ir pakvietė į Maskvą užsienio žurnalistus, kurių metinis atlyginimas – nuo 60 000 JAV dolerių. Tačiau kviestiniai žurnalistai daugeliu atvejų yra žurnalistinės mokyklos naujokai, nemoka rusų kalbos ir stokoja esminių Rusijos politikos ar istorijos žinių. Daugeliui jų tai juokinga patirtis, tušti metai, pragyventi Kremliaus sąskaita. Tarp jų ir darbuotojų rusų, kurie dešimteriopai daugiau žino apie Rusiją ir gauna perpus mažesnes algas, jau tvyro tam tikra įtampa.
Neseniai žiūrėjau kelias bandomąsias „Russia Today“ tarnybų laidas ir jos man priminė koledžo laikų radijo stotį. Šeštos valandos žinių vedėja laidą pradėjo pažvelgusi ne į tą kamerą. Ji pasakojo apie neramumus Irake, ekrane buvo rodomos minios įtūžusių musulmonų. Kitas siužetas buvo apie Iraną, mėginantį sukurti branduolinį ginklą, o ekrane buvo ta pati įtūžusi minia.
Daugelis svarsto, ar kanalas liks nepriklausomas nuo Kremliaus. Paklausiau „Novosti“ „įvaizdžio gerinimo“ vadovo Aleksandro Babinskip, ar agentūra rengs originalius reportažus, sakykim, apie korupciją šalyje, o jis atsakė: „Įsivaizduokite, kad jūs nusisamdėte advokatą, o pirmasis dalykas, ką jis pasako teisme – koks jūs esate pabaisa, koks melagis, kad prausiatės tik vieną kartą per mėnesį ir t.t. Jūs stipriai supyktumėte, ar ne?“ Kita vertus, sakė Babinskis, „jei mes tik sakysime, kokia gera yra vyriausybė, mūsų laidas žiūrės du žmonės“. Kanalui teks balansuoti ant plonytės linijos – stengtis nesuerzinti Kremliaus ir neįvaryti užsienio auditorijai nuobodulio.
Kanalo vyriausioji redaktorė – 25 metų buvusi Kremliaus reporterė Margarita Simonian. Ji sako sugebėsianti atsispirti Kremliaus spaudimui, tačiau kai paklausiau, kokie didžiausi Putino trūkumai, ji ilgam nutilo ir pasakė: „Čia milžiniška šalis“. Man paklausus, ką ji turi galvoje, pauzė buvo tokia ilga ir nejauki, kad man jos pagailo ir aš pakeičiau temą.
Iš bandomųjų transliacijų atrodo, kad kanalas išvengs tiesioginės propagandos ir rinksis Kremliui svarbius siužetus, kurie reikšmingi tarptautiniu mastu. Tačiau dar pažiūrėsim, ar Vakarai miršta iš nekantrumo pamatyti „pasaulio naujienas iš Rusijos perspektyvos“, t.y. vaizdus, nusipirktus užsienio naujienų agentūrose ir komentuojamus užsienio studentų. Vienintelė priežastis žiūrėti šį kanalą – originali medžiaga iš Rusijos. Tačiau mano matyti rusiški siužetai banalūs – dokumentinis pasakojimas apie budistų mediciną, kitas – apie sentikių religinę bendruomenę, o trečias – apie tenisininkę Anastasiją Myskiną, kuris buvo kartojamas visą dieną.
Kviečiamas elitas
Nors ir sunku įsivaizduoti, kad „Russia Today“ turės plačią auditoriją, kitos „Novosti“ strategijos dalys turi daugiau prasmės, ypač „Valdai diskusijų klubas“. Šiais metais 30 užsienio ir ne Maskvoje gyvenančių Rusijos žurnalistų keliavo laivu Volgos upe. Dalyviai sakė, kad juos labai nusebino kraštutiniška kalbėtojų renginyje atranka – čia buvo ir aršūs Kremliaus kritikai, tokie kaip liberali politikė Irina Hakamada, ir Kremliaus patarėjai, tokie kaip Sergejus Markovas. Profesorius Marshallas Goldmanas iš Harvardo universiteto sakė: „Suglumino tai, kad renginys buvo labai atviras. Atrodė, kad jis suorganizuotas priešingai, nei viskas vyksta šalyje“.
Mironiuk įtikino Kremliaus viršūnes susitikti su lankytojais – tarp įtikintųjų buvo gynybos ministras Sergejus Ivanovas, pagrindinis Kremliaus ideologas daktaras Vladislavas Surkovas ir pats Putinas. „Tai, kad ji sugeba suorganizuoti tokį ilgą susitikimą su Putinu, rodo Mironiuk išmonę“, – sako Davidas Johnsonas, Vašingtone esančio Gynybos informacijos centro atstovas. Rizika suteikti užsieniečiams galimybę susipažinti su paprastai uždaru ir paslaptingu Kremliumi pasiteisino. Putinas laikėsi ypač gerai, daugiau nei dvi valandas be užrašų ar patarėjų pagalbos atsakinėdamas į tiesius Rusijos ekspertų klausimus. Harvardas Goldmanas sako: „Buvau apstulbintas, kaip gerai jis valdo jo turimą informaciją. Jums tas žmogus būtų padaręs įspūdį. Tikrai būtų padaręs“.
Kitos „Novosti“ įvaizdžio gerinimo iniciatyvos taip pat buvo įvertintos – visų pirma kultūriniai renginiai, organizuoti Londone ir Niujorke. Dabar Putinas beveik nebesilanko Vakaruose be kokios nors didelės rusų dailės parodos, kurią dažnai remia Kremliui prijaučiantys oligarchai.
Kai kas peikia „Novosti“ iniciatyvas kaip triukšmingą propagandą. Bet iš tiesų jos atspindi tai, ką daugelis turtingų šalių daro norėdamos pagerinti kultūrinius ir diplomatinius ryšius su kitomis pasaulio valstybėmis. Klaida yra ne tai, kad Rusija mėgina savo jėgas viešojoje diplomatijoje, bet tai, kad ji taip ilgai šito vengė. Jos bendravimo su Vakarais politika dažnai buvo netinkama, netgi pernai, „Jukos“ sagos metu ir per „oranžinę“ revoliuciją, kai Kremlius pernelyg dažnai atsiribodavo tylos siena, palikdamas aiškinti savo veiksmus Kremliui prijaučiantiems užsienio verslininkams. „British Petroleum“, sunerimęs dėl greitai šąlančių ES ir Rusijos santykių, netgi įsteigė specialų skyrių, kurio pareiga – gerinti jų santykius.
Bendra Rusijos įvaizdžio pasaulyje gerinimo idėja verta aplodismentų. Vis dėlto manau (bent jau tikiuosi), kad tai ne tas atvejis, kai Maskvoje gyvenantys korespondentai (tarp jų ir ištikimas jūsų tarnas) yra iš anksto nusistatę prieš Rusiją ar blogai informuoti. Galų gale mes čia gyvename. Rusija labai šalta šalis. Tam tikru mastu ji valdoma KGB. Ir gatvėse kartais riaumoja meškos – bent jau tolimojoje šiaurėje. Jei mes suteikiame laikraščio plotelį prieš Kremlių nusistačiusiems analitikams arba oligarchams, tai visų pirma todėl, kad jie mažų mažiausiai pasirengę suteikti mums informacijos. Nepaisant geriausių „Novosti“ pastangų, vis dar labai sunku susitikti pokalbio su vyriausybės ministrais arba pažvelgti į tai, kas vyksta už šešiametrinių Kremliaus sienų. Didžiulis įvykis šalies mastu (bent jau Rusijos žiūrovams) vis dar tebėra ilgas interviu su vyresniuoju Kremliaus pareigūnu – tokie įvykiai pasitaiko du tris kartus per metus. Žinoma, jei Rusijos įvaizdis daugiausia kuriamas Maskvoje gyvenančių žurnalistų, argi neverta bent šiek tiek praverti Kremliaus vartus užsienio smalsuoliams?
Putinui gali pasisekti suteikti Vakarams daugiau žinių apie Rusiją. Tačiau išlieka dvigubo standarto pavojus. Netgi kai „Novosti“ lėtai atveria Kremlių užsienio ekspertams ir žurnalistams, vietinė žiniasklaida išlieka griežtai kontroliuojama kaip visada. Užsienio ekspertams ir žurnalistams gali būti suteikta proga necenzūruojamam trijų valandų pokalbiui su Putinu, tačiau jame Rusijos žurnalistams nebus leista dalyvauti. Kitaip tariant, Kremlius reiškia pagarbą užsienio auditorijai, būdamas su ja palyginti atviras. Kada jis tokią pat pagarbą parodys ir savo piliečiams?
Julianas Evansas yra nepriklausomas žurnalistas, gyvenantis Maskvoje.
