Ne visi, bet dauguma didžiųjų JAV laikraščių etatinių komentatorių yra George’ui W. Bushui gana priešiški. Davidas Brooksas iš „New Tork Times“ - kitoks. Jis yra konservatyvių pažiūrų ir Amerikos prezidentą mato kaip idėjinį brolį, su kuriuo sutinka dauguma atvejų, nors ir ne visais.
Skaitant šį straipsnį, svarbu suprasti, kad Amerikoje, kitaip nei Europoje, liberalais vadinami ne laisvą rinką aukštinantys ir už valstybės aparato bei pajamų mokesčių mažinimą agituojantys dešinieji, o daugiau ar mažiau nuosaikūs kairieji (Europoje juos vadintume socialdemokratais ar socialliberalais). Būtent Amerikos liberalai prezidento F. D. Roosevelto laikais ir sukūrė tą „Naująjį kursą“, arba „Naująjį sandorį“, kuris, daugumos politologų ir ekonomistų nuomone, padėjo ištraukti Jungtines Valstijas iš ketvirtojo dešimtmečio ekonominės depresijos. Čia minima Tenesio slėnio valdyba, didžiausia šalies valstybinė energijos bendrovė, laikoma vienu „Naujojo kurso“ kertinių akmenų, amerikietiškojo liberalizmo pažiba.
D. Brookso teigimu, G. W. Bushas savo programa Meksikos įlankos pakrantei atkurti nori pasiekti panašiai palaimingą efektą... Bet ar tai jam pasiseks? Tuo abejojančių yra daugiau nei tikinčių.
David Brooks: Busho laboratorija
1999 m. spalio 5 d. George’as W. Bushas atvyko į Manheteno institutą ir pasakė svarbiausią savo gyvenime vidaus politikai skirtą kalbą. Daugiausia kalbėdamas apie švietimą, jis leido aiškiai suprasti, kad jis nėra liberalas. Sykiu jis nutraukė ryšius su pagrindine konservatorių ideologijos, kokia tuomet egzistavo, srove.
Jis atsiribojo nuo kultūrinių pesimistų, konservatorių, kurie teigė, kad Amerika krypsta nuosmukio link. Tada jis stačiokiškai išsižadėjo mažos vyriausybės konservatizmo, ženklinusio Gingricho-Armey erą.
Nepakanka mažinti vyriausybės dydį, sakė Bushas, arba tiesiog visiškai jos atsisakyti. Vietoj to respublikonai privalo sukurti pozityvią „sutelktos ir veiksmingos bei energingos vyriausybės“ viziją. Su šiais teiginiais Bushas leidosi į kelionę, kurios metu mėgino apibrėžti tai, ką jis pavadino „atjaučiančiu konservatizmu“ ir ką kiti vadina didelės vyriausybės konservatizmu.
Jo laukė duobėtas kelias. Per pastaruosius penkerius metus Bushui teko regėti greičiausią vidaus išlaidų augimą per pastaruosius dešimtmečius. Dar daugiau, jis taip ir neišsprendė prieštaros tarp savo atjaučiančios išlaidų politikos ir savo mažos vyriausybės mokesčių politikos.
Tačiau pamažu, nors trūkčiodamas, Bushas prisikapanojo prie kažko svarbaus – pozityvaus vyriausybės panaudojimo, ir tai nėra nei didelis vyriausybinis liberalizmas, nei antivyriausybinis libertalizmas. Jis norėjo leisti krūvas federalinių dolerių pageidaudamas, kad išlaidos būtų skirtos programoms, didinančioms individualią iniciatyvą ir asmeninę atsakomybę.
Ketvirtadienį prezidentas Bushas nuvyko į Naująjį Orleaną ir pasakė antrą svarbiausią vidaus politikai skirtą kalbą savo gyvenime. Politiniu požiūriu tai buvo šedevras, įrodymas, kad sakyti tiesą Amerikos žmonėms ir pripažinti savo klaidas prezidentui apsimoka.
Tačiau politiniu požiūriu kalba kelionę Bushui būdingo konservatizmo link perjungė į aukštesnę pavarą. Meksikos įlankos pakrantė bus Busho energingos, tačiau nedominuojančios vyriausybės vizijos laboratorija.
Bushas pasiūlė „Miesto naujakurystės aktą“ (Urban Homestead Act), kuris pritrauks verslo žmones į regioną, suteiks jiems galimybę turėti nuosavybės, su sąlyga, kad jie bendradarbiaus su privačiomis agentūromis statydamiesi namus. Jis pasiūlė individualius persikvalifikavimo kreditus, taigi didesnė dalis atstatymo darbų galės būti padaryta buvusių regiono gyventojų pastangomis. Vaikai, kurie paliko užtvindytas vietoves, pateks į mokyklų pasirinkimo programą, kurioje švietimui skiriami doleriai bus skiriami kiekvienam vaikui individualiai.
Tai pastangos transformuoti Meksikos įlankos regioną, kuris tapo miestietiško liberalizmo nelaimės zona. Pietuose miestai klesti, tačiau apie Naująjį Orleaną to nepasakysi. Visoje šalyje nusikalstamumo rodikliai krinta, o Naujajame Orleane – kyla. Imigrantai plūsta į šalį, ieškodami naujų galimybių, tačiau, kaip pažymėjo Joelis Kotkinas, nedaugelis iš jų susidomėjo Naujuoju Orleanu.
Dabar Busho administracija mėgina visa tai pakeisti. Taigi mėgina susidoroti su korupcija, kuri miestą pavertė tokia verslui nedėkinga vieta. Baltieji rūmai mėgina tą daryti, kurdami programas, kurių parama jos gavėjus pasiekia tiesiogiai, o ne per vietines tarpininkų agentūras.
Tai iššūkis pasipūtusiems valdininkams. Kaip tik dabar Baltieji rūmai kovoja su Luiziana dėl to, kur apgyvendinti evakuotus žmones. Valstija norėtų įkurti laikinus gyvenamųjų vagonėlių parkus atokiose karinėse bazėse, kur nėra jokio darbo ir kur žmonės gyvens, „niekingai priklausomi“ nuo kitų, kaip pasakė vienas Baltųjų rūmų atstovas. Busho administracija norėtų pastatyti laikinus būstus netoli nuo gimtųjų žmonių apylinkių, kad žmonės kuo greičiau taptų nepriklausomi ir galėtų patys save išlaikyti.
Ketvirtadienį prezidentas tiesiai šviesiai kalbėjo apie šio sumanymo išlaidas, tačiau jis tik pradėjo braižyti planą. Bušininkai vis dar mėgina sugalvoti, kaip padėti žmonėms iš išskirtų šeimų ir žmonėms su protine negalia. Jie mėgina sugalvoti, kaip sumažinti vyriausybę, kad būtų galima kompensuoti išlaidas. Svarstoma ir ginčijamasi, kuo Naujasis Orleanas turėtų mėginti tapti - mažesniu, kontroliuojamos plėtros Portlendu ar klestinčiu ir besiplečiančiu Hiustonu.
Kaip Franklinas D. Rooseveltas „Naujojo sandorio“ (The New Deal) epochoje, Bushas neturi galutinės vizijos, ką jis norėtų pasiekti. Tačiau jis turi instinktyviai sukurtą veiklos schemą.
Jo administracija ketina kovoti dviem frontais - prieš didžiosios vyriausybės liberalus ir prieš mažosios vyriausybės konservatorius, tačiau jei jis gali atsidėję vykdyti savo politiką, Meksikos įlankos pakrantė bus jo TVA. (Tenesio slėnio valdyba) - programa, kuri taps modeliu tam, kas gali būti padaryta visos šalies mastu.
