Neseniai atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad daugelis Lietuvos žmonių į penkiolikos metų nepriklausomybės laikotarpį žiūri neigiamai ir sovietmetį vertina su nemaža nostalgija. Viename tyrime jie atkurtą nepriklausomybę įvardijo kaip blogiausią Lietuvos istorijos periodą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_240098). Politologai, žiniasklaidos atstovai, politikai, visuomenininkai ir šiaip sau piliečiai šį kiek netikėtą reiškinį bando visaip aiškinti. Bandysiu ir aš čia savo trigrašį pridėti.
Nostalgija sovietmečiui ir nepasitenkinimas nepriklausomybe turi įvairių priežasčių. Dauguma jų jau yra ne kartą žiniasklaidoje minėtos. Lėtai gerėjančios materialinės sąlygos, korupcija, nusikaltimų augimas, valdžios nejautrumas žmonių problemoms ir t.t. yra pagrindinės nusivylimo priežastys. Tačiau šių priežasčių kontekste vienas veiksnys visuomenėje nėra susilaukęs reikalingo dėmesio, o jis yra svarbus, nes padeda suprasti dalies žmonių pažiūras į sovietmetį ir nepriklausomybę.
Kiek žinau, nė vienoje iš minėtų apklausų dauguma sovietmečiu besižavinčių žmonių nėra pareiškę noro sugrąžinti buvusį režimą. Teiginiai, kad sovietinė sistema yra geresnė, praranda savo tikėtinumą, jei nereikalaujama į ją sugrįžti. Toks pažiūrų nenuoseklumas greičiausia reiškia, kad nors dabar ir yra problemų, jos nėra tokios didelės, kad sukeltų norą susigrąžinti praeitį. Taigi kas glūdi pasisakymuose prieš nepriklausomybę ir nostalgijoje sovietmečiui?
Aš manau, kad atsakymas yra palyginti paprastas. Respondentai bando protestuoti prieš Lietuvoje egzistuojančias sąlygas. Jie negeidžia, kad sugrįžtų buvęs režimas, nes atsimena ne tik jo tikrus ar įsivaizduotus privalumus, bet ir totalitarinius aspektus, ir spėčiau, kad pastarieji šiai grupei yra tiek pat svarbūs, o gal net ir daugiau, kaip pirmieji. O protestuojama prieš įvairias dabartines problemas ir kitomis formomis. Pavyzdžiui, balsavimu už naujas populistines, valdžioj nebuvusias partijas, kurių neišpildytais pažadais rinkėjai dar nėra nusivylę. Dėl to galima prognozuoti, kad tik pastebimai pagerėjus gyvenimo sąlygoms priežastys protestuoti jei neišnyks, tai bent gerokai sumažės.
Šis protestas taip pat iškelia ir pačios nepriklausomybės klausimą. Nepasitenkinimas iš dalies atsirado todėl, kad į ją buvo sudėta tiek daug nerealių vilčių. Viena iš jų - tikėjimas, kad išėjus iš Sovietų Sąjungos bus užtikrintos ne tik žmogaus teisės ir laisvės, bet ir pakils materialinis gyvenimo lygis. Be to, turbūt mažai kas galvojo, kad su nepriklausomybe atsiras ir kitos problemos, kaip antai stulbinantis nusikaltimų padidėjimas.
Taigi kas gi yra toji valstybės nepriklausomybė? Kodėl ji neišpildė tiek daug į ją sudėtų vilčių? Ar ji privalo žmonėms suteikti materialinę gerovę ir kitus pageidaujamus dalykus? Į šiuos ir panašius klausimus galima bandyti atsakyti tiktai panagrinėjus nepriklausomybės paskirtį.
Nepriklausomybė yra rėmai, kurie piliečiams suteikia laisvę nuspręsti savo likimą. Nepriklausomos Lietuvos žmonės patys kuria politines, ekonomines ir socialines institucijas. Sprendimai šiais klausimais yra daromi Vilniuje, o ne Maskvoje, Berlyne ar Vašingtone. Sprendimų procesas gali būti daugiau ar mažiau efektyvus ir nors efektyvumas čia yra svarbus, dar svarbesnis yra principas, kad nepriklausomoje valstybėje gyventojai tiesiogiai ar netiesiogiai yra atsakingi už savo veiksmus.
Ar atkūrę nepriklausomybę mes jos potencialą geriausiai panaudojome, yra subjektyvus klausimas. Protestuojantys piliečiai sako, kad ne, o jų oponentai teigia, kad sunkiose sąlygose buvo daug pasiekta. Pastarieji, nors ir pripažįsta neišspręstų problemų egzistavimą, taip pat nurodo, kad, palyginti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, progresas Lietuvoje yra tikrai nemažas.
O kaip su nepriklausomomis valstybėmis, kuriose nėra demokratijos? Ką dėl to kaltinti? Klausimas nėra lengvai atsakomas, nes nepriklausomose šalyse nedemokratiniai režimai gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, vienaip ar kitaip parodančių piliečių atsakomybės už savo likimą lygį. Vienos iš svarbiausių būtų politinės kultūros stoka, apatija arba sąmoningas siekis remti diktatūras. Kiek tai liečia pirmą priežastį, pilietinės atsakomybės klausimas tiktai netiesiogiai iškyla. Tačiau antru ir trečiu atveju jis pasireiškia visu opumu, nes čia žmonės arba atsisako dalyvauti savo valstybės politiniame gyvenime, arba tiesiog visą pilietinę atsakomybę atiduoda nedemokratinei valdžiai. Kitaip sakant, nepriklausomybė jiems suteikia galimybes laisvai savo likimą spręsti, bet neverčia atsakingai elgtis.
Tęsiant nepriklausomybės ir atsakomybės santykio nagrinėjimą galima paklausti: jei Atgimimo pradžioje Sovietų Sąjunga būtų tapusi demokratiška valstybe, ar būtų reikėję Lietuvai siekti nepriklausomybės? Be abejonės, atsakymas - taip. Lietuvos žmonių atsakomybė už savo veiksmus nebūtų įgyvendinta net ir demokratinėje Sovietų Sąjungoje, nes pagrindiniai sprendimai vis tiek būtų daromi ne mūsų krašte, o centre.
Pagaliau ar nepriklausomybė yra suderinama su naryste Europos Sąjungoje? Vėl atsakymas - taip. Europos Sąjunga yra nepriklausomų valstybių organizacija, kurią jungia tam tikri bendri tikslai. Valstybės į ją savanoriškai įstoja ir iš jos kada nori gali išeiti. Nors nariai įsipareigoja laikytis tam tikrų principų ir nuostatų, jie nepaneigia individualių narių suvereniteto. Taigi tikroji valdžia, o kartu ir piliečių atsakomybė yra ne Briuselyje, o Vilniuje. Tokia padėtis yra šiandien, o kas atsitiks ateityje, sunku pasakyti. Kai kurios Europos Sąjungos valstybės siekia didesnės centralizacijos, kitos mano, kad jos dabar tikrai užtenka. Tačiau jei centralizacija didės ir kada nors bus įkurta Europos federacinė valstybė, Lietuva galės nuspręsti, ar pasikeitusioje organizacijoje jai verta pasilikti. Bet tokia dilema greičiausiai dar ilgai neiškils.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
