Bemaž Baltijos jūros centre esantis Gotlandas nėra toji egzotika, be paliovos magnetinanti mano ir jūsų tėvynainius, bambų kaitinti skrendančius į turkijas, tunisus, egiptus ar ispanijas. Jis (reikėtų sakyti ji, nes tai sala) – čia pat, vidury Baltijos. Labai maždaug tarp Klaipėdos ir Stockholmo. Mažiau patriotiškas variantas: tarp Ventspilio ir Švedijos.
Valia būtų tęsti ir dar daugiau vakarop, iki Sant Peterburgo, tačiau jau čia rizikuočiau susilaukti šiurpaus nacionalinių ksenofobų atkirčio. Kaip betartum, tai sala Baltijos jūros viduryje, turinti istorijos, prekybos, kosmopolitinės atverties pasauliui tradicijas, o jos didybėVisbis visada buvo daugiatautis miestas, šventyklas jame statė ne tik švedai, bet ir danai, vokiečiai, rusai.Kaip benuspręstumėte, didžiausiame Gotlando mieste Visbyje Baltijos jūros šalių meno centre BAC (Baltic Art Center) visą praėjusią vasarą (birželio 06 - rugpjūčio 25) vyko Jono Meko paroda “Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais”. Taip, tai tos pačios video instaliacijos, perkeltos iš Venecijos bienalės ir Vilniaus šmikio - taip žaismingai Vilniaus ŠMC vasaros pradžioje perkrikštijo Jono Meko poezijos vertėjas į anglų kalbą niujorkietis Vytas Bakaitis. Aštuoniuose BAC’o TV ekranuose per visus veik neįmanomus vasaros karščius plazdėjo kinematografinis Jono Meko siekis atrasti bei išaukštinti mažus, nereikšmingus, asmeninius momentus mūsų visų gyvenime, apeinant globalinius, dramatiškus įvykius, už kurių išviešininimą TV diktoriams, kaip žinia, yra solidžiai atlyginama.Buvau kviestas šios parodos uždarymo metu perskaityti pranešimą apie Jono Meko poeziją bei dalyvauti po to vykusiame tarptautiniame tryliktame Gotlando poezijos festivalyje, kurį nuo 1994-ųjų rengia Baltijos rašytojų ir vertėjų centras (BRVC), vadovaujamas daugelio lietuvių rašytojų gerai pažįstamos Lenos Pasternak. Niekas ir nesitikėjo, kad rugpjūčio 25-osios pavakarę BAC’o sales užplūs meno išsiilgusios įvairiataučių turistų ordos, jos mieliau laiką stūmė gerdamos alų gausiose viduramžiško Visbio tavernose ar greta, uoste stovinčiose jachtose. Ten vakarieniavo, žvelgė į jūron svyrančią saulę, o tuo tarpu BAC’e vyko iškilmingas parodos uždarymas, kuriame tarp žiūrovų šmėžavo gotlandiškiai menininkai bei tarptautinių scenaristų kursų dalyviai. Po politiškai korektiškų proginių privalomųjų kalbų (o jas pasakė Johan Pousette, BAC’o direktorius ir Lena Pasternak, BRVC’o direktorė), sekė šių eilučių autoriaus pranešimas, kuriame buvo bandyta ieškoti sąsajų tarp Meko poezijos ir jo kurtų filmų. Publika taigi išgirdo kaip skamba Jono Meko poezija lietuviškai ir angliškai bei turėjo progą pamatyti du dokumentinius V.V. Landsbergio filmus. Taip sakyčiau, ir baigėsi Jono Meko vizualioji klajonė Gotlande; autorius, nors ir daugsyk kartų faksiškai ir el-paštiškai buvo kviestas, jokioms pagundoms nepasidavė, t.y. neatsakė. Netiesioginį atsakymą gavome iš Liutauro Pšibilskio, visų šios Jono Meko parodos variantų kuratoriaus: Jonas neatvažiuos. Ką gi, teesie.Kaip minėjau, Mekui neatvykus viduramžinis Gotlandas visgi užgniaužęs kvapą toliau sekė įvykius. Programoje juodu ant balto įrašytas 13-asis tarptautinis poezijos festivalis saloje daugiau ar mažiau triukšmingai truko 4 dienas, o literatūriniai skaitymai, kaip ir praėjusių festivalių metu, vyko įvairiose Gotlando salos vietose: širdingųjų dailininkų Helenos Andreeff ir Staffano Laurino dvare-sodyboje (kitaip nepavadinsi), Gotlando Istorijos muziejaus Piktogramų skyriuje, Visbio Laisvųjų Masonų ložėje, Šv. Nikolajaus bažnyčios griuvėsiuose ir visa ko vainikavimas sename vandens malūne Visbio šiaurėje.Beje, tai nebuvo vien reklaminė (va, sukviesime n poetų iš x užsienio šalių) ar taikomoji-agitacinė (poeziją-kaimui! - o mums edukacinius dividendus) kampanija, kaip neretai atsitikdavo su nuo 1964-ųjų plačiai išsisiūbavusiu lietuviškuoju Poezijos pavasariu. Kiekvienas ir, manyčiau, neatsitiktinis šio, sakytum, elitinio festivalio dalyvis šioje poetinėje dramoje turėjo tam tikrą regimai apibrėžtą misiją.Centrinę vietą neslepiamai užėmė garsi Rusijos prozininkė/dramaturgė Liudmila Petruševskaja, visuomet gyvenusi ir tebegyvenanti Maskvoje. Jos kūryba (proza, poezija, animaciniai filmukai) akivaizdžiai nusvėrė visų kitų dalyvių vietą: jai buvo skirti trys vakarai. Šiek tiek stebino prozos kiekis poezijos festivalyje, tačiau Liudmilos Petruševskajos asmenybė negalėjo nestulbinti – pirmoji jos knyga teišėjo 1988-aisiais, o stalčiuje iki tol jau gulejo virš dešimties įvairių žanrų knygų. Rašytoja su pietizmu pamena Lietuvą, čia buvojo 1975-aisiais. Pasakojo apie draugiškąjį Algimantą Baltakį, sutikusį ją “Pergalės” redakcijoje ir nemaloniai rūsčią E.Mieželaičio uošvę, su kuria teko dalintis valgomuoju stalu Nidoje, Rašytojų namuose. Be meilės primena vienintelį kartą toje pačioje Nidoje valgytus pamėlusius cepelinus, kurių daugiau taip niekad ir neskanavo. Veltui daugsyk mėginau ją tikinti, jog mėlyna nėra lietuvių nacionalinės virtuvės ypatybė, rašytoja visuomet nusipurtydavo prisiminusi tąjį mėlį, tačiau sentimentas Lietuvai (kaip ir Estijai) nuo laikų liko dėl įvairių priežasčių. Tranzuodama per Lietuvą, iš autobuso išlipo Zarasuose ir valgyklėlėje ją apstulbino valgių gausa, ko ji nebuvo regėjusi motinėlėje Rusijoje. O Vilniuje ją, tais pačiais 1975-aisiais, neradusią viešbučio, nakčiai priglaudė gatvėje sutikta, nepažįstama panevėžietė.Savo poeziją (beje, atmintinai) festivalyje taipgi skaitė estas Janas Kausas, ukrainietė Oksana Zabužko, Europoje gerai žinoma, kaip romano “Seksas ukrainietiškai” autorė, švedai Ylva Eggelhorn, Magnus Hedlung, suomis poetas ir saksofonistas Risto Oikarinen, veik kieviename vakare stulbinęs savo saksu tenoru, ir kartais grodavęs poroje su violončeliste Emeli Jeremias. Lena Dahlen, žinoma švedų aktorė, turinti savo kamerinį teatrą Geteborge, sužavėjo publiką, atlikusi L. Petruševskajos romano “Laikas: Naktis” dviejų valandų inscenizaciją. Festivalio svečias filosofas iš Londono Aleksandras Piatigorskis, net pavadino aktorę genialia. Beje, Baltijos rašytojų ir vertėjų centre taipgi veikė šių eilučių autoriaus meninės fotografijos paroda “Išeitys”.Festivalis baigėsi. Tegyvuoja festivalis!
