Įdomu, ką galvojo prodiuseriai, kai filmui apie sovietų povandeninį laivą davė tokį pavadinimą? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir aišku - taip vadinosi tikras sovietų atomlaivis, kurį ir šiandien galima pamatyti viename rusų uoste Šiaurėje. Be to, ne taip seniai rodytas kitas filmas apie tokį pat laivą vadinosi panašiai. Pamenate jo pavadinimą? “U-…?” Taip, ir aš nepamenu.
Matyt, taip įprasta. Nors man vis tiek atrodo, kad vaizdingas pavadinimas visuomet geriau. Pavyzdžiui, “Raudonojo spalio medžioklė” - kita kadaise garsi povandeninė epopėja. Bijau, kad “K-19” pas mus netaps legendiniu filmu, koks buvo “Raudonojo spalio medžioklė”. Nors šis ir tebuvo eilinis trileris, tačiau jame minima Lietuva.
Seano Connery suvaidintas povandeninio laivo kapitonas prisipažįsta, kad yra kilęs iš Lietuvos. Jis pasakoja apie gyvenimą pajūrio kaimelyje, apie tėvą žveją. Garsių filmų, kuriuose minima mūsų tėvynė, nėra daug. Tarp jų “Raudonojo spalio medžioklė” užima garbingą vietą. Man Lietuvos vardą pavyko išgirsti tik keliuose filmuose. Dažniausiai Lietuvos vardas pasitelkiamas norint paaiškinti filmo veikėjo keistenybes.
Prieš porą metų visi kalbėjo apie prancūzų komediją “Didjė”. Prancūzijos ambasados darbuotojai raudo, kai šis filmas sukosi mūsų kino teatruose. “Didjė” pagrindinis personažas yra žmogumi netyčia virtęs šuo. Šeimininkas jį pristatydavo kaip atvykėlį iš Lietuvos. Panašiai Lietuvos vardas paminėtas ir Miloszo Formano filme “Žmogus iš mėnulio”. Ten Jimas Carrey vaidina keistuolį “šoumeną”, kuris, pasak jo vadybininko, “atrodo, yra kilęs iš Lietuvos”. Girdėjau, jog panašioje situacija lietuviu teigė esąs ir ufonautą vaidinęs Davidas Bowie filme “Valdymas iš Žemės”.
Iš bėdos į šį sąrašą dar galima įtraukti ir “Neįmanomą misiją” bei “7 metus Tibete” (epizodiniai Ingeborgos Dapkūnaitės vaidmenys), “Greitus ir įsiutusius” (pastebėjau lietuvišką pavardę tarp filme dirbusių vairuotojų). Dar turime legendą apie tai, jog dalį savo “Šindlerio sąrašo” Vilniuje norėjo filmuoti Spielbergas. Tą iš tikro Vilniuje darė vokietis Werneris Herzogas.
Štai kaip keistai nuvingiavo tekstas apie povandeninį kiną. Tačiau kartais taip malonu leistis į prisiminimus, kuriuos išprovokuoja netikėtas įvykis! “K-19” nuvedė mane prie “Raudonojo spalio medžioklės”, o jis - prie lietuviškos temos didžiajame kine.
O pristatyti “K-19” nėra sunku. Tai, ką apie šį filmą rašo mūsų kino apžvalgininkai, yra gryna tiesa. Čia nėra sprogimų, šūvių, kraujo. Kovojama ne su gamta ar priešais. “K-19” režisierė iš paskutiniųjų stengiasi kovą perkelti į kiekvieno personažo sielą. Būtent čia jis privalo nugalėti ir teisingai nuspręsti. Tam režisierei buvo sudarytos puikiausios sąlygos. Didesnė veiksmo dalis nufilmuota povandeniniame laive, kur erdvės mažai ne tik žmonėms, bet ir menkiausiam triukui, atliktam Holivudo stiliumi.
Tačiau Kathryn Bigelow koją pakišo nesuprantama medžiaga, kurią ji tegalėjo suvokti kaip pikantišką šaltojo karo istorijos detalę. Tai, jog filmas pagrįstas tikrais įvykiais, tik dar labiau komplikavo situaciją. Amerikiečių kuriami sovietų portretai vis dar stokoja realizmo. Sovietinį kapitoną vaidinantis Harrisonas Fordas elgiasi kaip tikras Amerikos pilietis. O jo makaulėje heroizmo sąvoka buvo sulipdyta kitaip, nei ta pati operacija atlikta Sovietų Sąjungos piliečių smegenyse.
Psichologinių voratinklių šiame filme tikrai daug. Kaip mąstė sovietinis karininkas? Kaip savo pilietinę pareigą suvokė eiliniai tos šalies gyventojai? Koks buvo santykis tarp “piliečio” ir “žmogaus”? Tęsti galima dar ilgai. Tačiau svarbiausias klausimas yra susijęs su filmo kulminacija, kartojančia ir tikrojo laivo istoriją.
“K-19” į pirmąjį žygį išleistas skubotai ir jo konstrukcijoje liko nemažai trūkumų. Galų gale sustreikavo branduolinis reaktorius. Pataisyti jį buvo galima tik lendant į vidų. Laivo įgula susidūrė su patetiška dilema. Jeigu reaktorius nebus sutaisytas, įvyks branduolinis sprogimas. Jei reaktorius bus taisomas, šį darbą atliksiančių laukia garantuota mirtis - jiems teks dirbti mirtinai radioaktyvioje aplinkoje.
Ir filme, ir tikrovėje buvo pasirinktas antrasis variantas. Daugiau nei 10 žmonių iš karto mirė nuo radiacijos. Režisierei buvo sunku - jai teko rinktis argumentus, kuriuos ji ir turėjo pristatyti kaip lėmusius jūrininkų apsisprendimą. “K-19” ši vieta miglota. Taip ir neaišku, kodėl jūrininkai pasirinko mirtį. Tam, kad išgelbėtų nuo mirties draugus ar kad apsaugotų nuo pajuokos Partiją ir Tėvynę? O gal jie nenorėjo, kad mūsų planetoje įvyktų dar vienas branduolinis sprogimas?
Aišku, patekti į mirti einančio žmogaus sąmonę nėra lengva. “K-19” kūrėjai galėjo bent pamėginti tą padaryti - realaus laivo įgulos nariai dar ne visi iškeliavo anapus. Tačiau filmo prodiuseriams tiko bet kokie argumentai - svarbu, kad jie būtų suprantami daugumai potencialių filmo žiūrovų.
Tad galų gale buvo priartėta prie “Raudonojo spalio medžioklės”, kuriame amerikiečiai, rodydami sovietinių jūreivių politinę ištikimybę tėvynei, parodo visai ką kita - kaip patys amerikiečiai įsivaizduoja pilietinę pareigą tėvynei. Nors JAV ir Sovietų Sąjungos šovinizmas buvo panašūs, tačiau manyti, jog sovietinio kareivio Afganistane bei amerikiečio Vietname mintys sukosi identiškai, ko gero, būtų klaidinga.
Padėtis nuo “Raudonojo spalio medžioklės” laikų, atrodo, dar nelabai pasikeitė. Iki šiol mes dar nepamatėme nė vieno vietnamiečių filmo apie jų karą su amerikiečiais. Čečėnų susukto filmo apie karą su Rusija greičiausiai taip pat teks palūkėti. Kaip ir anksčiau, kol kas tegalime mokytis tik nugalėtojų pateiktą istoriją.
“K-19: The Widowmaker”, JAV, Didžioji Britanija, Vokietija. 2002.Trukmė: 2 val. 18 min.Režisierė: Kathryn Bigelow (“Keistos dienos”, 1995)Vaidina: Harrison Ford (“Šešios dienos septynios naktys”, 1998; “Bėglys”, 1993), Liam Neeson (“Vargdieniai”, 1998; “Šindlerio sąrašas”, 1993), Christian Camargo (“Planketas ir Makleinas”, 1999), Peter Sarsgaard (“Vaikinai neverkia”, 1999) ir kt.
