Teatro ir kino režisierius Jonas Vaitkus gimė 1944 metais gegužės 20 dieną. Režisūrą studijavo Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute. Dirbo Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, JAV, Skandinavijos šalyse, Japonijoje... Nuo 1974 metų sukūrė begalę spektaklių, operų, keletą kino filmų. Vienas žinomiausių ir lankomiausių Lietuvos režisierių, gavęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje, Nacionalinės premijos laureatas.
Vieną žymiausių šių dienų mūsų teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” kalbina žurnalistė Gailutė Jankauskienė.
Šiandien kalbinti režisierių Joną Vaitkų - išties yra nemažai progų. Metų pradžioje jums buvo įteiktas aukščiausias valstybės apdovanojimas - Nacionalinė premija, po ilgo darbo ir laukimo šalies kino ekranuose pagaliau sulaukėme jūsų režisuotos istorinės kino juostos “Vienui vieni”, ne taip seniai sugrįžote iš Japonijos, kur su lietuvių ir japonų aktoriais pastatėte spektaklį, na, o dabar - ant kulnų jau lipa dar vienas svarbus gyvenimo įvykis - 60-ies metų jubiliejus. Tad turbūt nesuklysiu sakydama, kad šie metai jums buvo tiesiog išskirtiniai?..
Čia jau iš kokios pozicijos žiūrėsi. Aišku, tie metai buvo išskirtiniai, kadangi taip sutapo datos, premjeros, įvykiai… Bet iš esmės - man kiekvieni metai buvo kuo nors ypatingi - darbingi, produktyvūs, svarbūs. Todėl nenorėčiau švęsti jubiliejaus taip nusiteikęs, tarsi jau viską būčiau padaręs ir besidžiaugdamas tuo jau galėčiau sustoti. Anaiptol taip nesijaučiu, nes idėjų yra ir noras dar padaryti yra, o jubiliejus savaime ateis ir praeis.
Na, be abejo, jūs esate vienas iš labiausiai užimtų menininkų, tikrai save eksploatuojantis įvairiose srityse ir netgi ganėtinai skirtingose… Tačiau žvelgdami į jūsų kūrybinį kelią, manyčiau, galėtume išskirti vieną iš tiesų ypatingą laikotarpį. Ir kritikai, ir aktoriai, su kuriais jums teko dirbti, ir, ko gero, jūs pats sutiksite, kad ypač ryškus tiek jūsų kūrybinėje biografijoje, tiek ir mūsų teatro istorijoje buvo Kauno dramos teatro periodas. Būtent tada, sovietmečiu, jums vadovaujant Kauno teatrui, buvo pastatyti tokie spektakliai kaip M. Gorkio “Paskutinieji”, J. Glinskio “Kingas”, M. Šatrovo “Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje”, A. Camus “Kaligula”, B. Kutavičiaus ir S. Gedos “Strazdas - žalias paukštis”, Č. Aitmatovo “Golgota”… Visi šie Kauno dramos teatro spektakliai - tai jau ne tik jūsų kūrybinės biografijos, bet ir Lietuvos teatro istorijos puslapiai. Ir jie yra siejami su jūsų vardu. Ar jūs sutinkate, kad tas periodas buvo, na, iš tiesų ypatingas?
Taip, tas periodas buvo iš tiesų ypatingas. Manyčiau, kad tada aš suradau bendrą kalbą ir su aktoriais, ir su žiūrovais, į teatrą atsivedžiau dar ir jaunų aktorių… Tiesiog pataikiau į žmonių širdis savo mintimis ir jausmais. Ir susilaukiau didelio dėmesio. Todėl, be abejonės, tokie momentai būna žmogaus gyvenime labai brangūs ir svarbūs. Bet, kita vertus, gaila, kad aš negalėjau būti tame teatre. Aš buvau išmestas ir man buvo pasakyta, kad “tokio Vaitkaus teatro jau nebereikia, kad mes norime būti laisvi menininkai, kurti laisvai, rinktis laisvai…” Žodžiu, kai žmonės nustojo norėti muštruoti save ir ruošti save susitikimui su savo žiūrovu, tuomet pasidarė aišku, kad nebėra prasmės toliau tęsti, prievartauti juos, eiti tuo teatro keliu, aukotis ir manyti, kad aktoriaus specialybė yra pašaukimas, o ne profesija. Ir todėl aš palikau tą periodą. Aišku, ir su gailesčiu, ir su tam tikru palengvėjimu, tiesiog nenorėjau būti našta žmonėms, kurie negali duoti to, ko iš jų reikalavau… Ir, tiesą pasakius, iki šiol esu kaip ir laisvas menininkas. Ir tai man yra pati skaudžiausia problema. Aš labai nemėgstu dirbti tokioje terpėje, kur padarau spektaklį ir turiu jį palikti, nematyti, kas ten vyksta, kokios žiūrovų reakcijos, kokią kokybę jie gauna.
Aš labai esu nusivylęs, pavyzdžiui, šiandieninių teatrų vadovų dėmesiu jau pastatytiems spektakliams. Paprasčiausiai jie visiškai nesistengia, kad tie spektakliai išlaikytų tam tikrą kokybę. Žodžiu, jie labai apgaudinėja žiūrovą. Ir žiūrovas, deja, ilgainiui gauna tik prisiminimų vakarus, o ne tikrą produktą.
Užsiminėte, kad jau gana ilgą laiką esate laisvas menininkas. Ir tai yra jums skaudi padėtis…
Labai skaudi.
Ir vis dėlto, būdamas laisvas menininkas, jūs sukūrėte ne vieną ryškų darbą įvairiuose teatruose. Prisiminkime, kad ir Jaunimo teatrą, ir Nacionalinį… Ir netgi tokioje visai nepriklausomoje erdvėje bandėte kurti - pamenate labai įdomią Miko Culeno pjesę “Ana Veis” su Dalia Overaite? Vienu žodžiu, tų teatro blyksnių būta išties nemažai. Be to, man atrodo, po Kauno periodo jums buvo dar viena galimybė turėti savo teatrą. Kalbu apie tuos 5 metus, kai vadovavote Lietuvos akademiniam, dabar Nacionaliniam dramos teatrui, kurį vėlgi turėjote palikti. Beje, tie jūsų išėjimai kiekvienąkart buvo nepaprasti, sakyčiau, skandalingi… Kur slypi nuolatinis jūsų konfliktiškumas? Kodėl jums taip nutinka?
Labai paprastas dalykas. Kadangi mūsų šalis yra labai maža, tai yra kaip vienkiemis arba kaimas, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Kiekvienas kritikas žino kiekvieno aktoriaus įvaizdį arba dar ką nors. Kiekvienas valdininkas pažįsta kitą valdininką, partija - savo partiečius, turi prijaučiančių ar neprijaučiančių. O tiesos kaip tokios, noro tarnauti tiesai ir savo profesinei etikai - iš esmės nebėra. Kai to nėra, tada tu į bet kokį teatrą nuėjęs, norėdamas pasiekti tam tikrą kokybę ir rimtai dirbti, formuoti tam tikrą teatro veidą, kažkokią kryptį, ieškoti savo žiūrovo, kalbėti su juo, ne vaidinti, kad tu čia esi vadovas, o tikrai atsiduoti tam dalykui, - tada tu sutinki pasipriešinimą. Ir būtent dėl to, kad niekas nenori rimtai dirbti, nenori atnašauti, nenori aukotis, tavęs ir nepriima. Tiesiog žmonės nepriima stipresnio poveikio, o garsiai kalbant - teatro kaip misijos supratimo. Tuomet ir atsiranda tas konfliktas.
Iš Vilniaus akademinio teatro mane išmetė todėl, kad, kaip sakoma, pasikeitė valdžios ir pasikeitė požiūris į teatrą, į žmones, į visą kita. Aš savo kailiu pajutau, ką reiškia partinė priklausomybė, ką reiškia tiesa ir ką reiškia vertybės bei partija. Aš matau, kad partija - tai yra valdininkų veisykla, vergų veisykla. Partiečiai negali matyti tiesos, nes jie mato tik partinę tiesą. Todėl jiems menas, idėja, tiesa, sąžinė, profesinis išmanymas yra nesvarbu. Jūs pažiūrėkit, kaip skirsto postus - svarbu, kad mūsiškis būtų, o ar išmano jis ką nors, ar neišmano, čia partijai jau visiškai nesvarbu.
Tai istorija tęsiasi? Niekas nesikeičia?
Taip, baisi istorija tęsiasi. Ir iki šios dienos teatruose tebėra baisi padėtis, kadangi jau dešimt metų juose savivaliauja aktoriai. Tai jau ne teatras, o tetos Uršulės klubas, kadangi aktoriai negali nei aptarti spektaklių, nei jų prižiūrėti, jie nemato proceso, jie nemato aktorių vystymosi... Visur yra toks daiktiškas požiūris į profesiją. Ir tas sužlugdymas teatro, tas kerštas už tai, kad anksčiau Lietuvoje buvo stiprus režisūrinis teatras, toks aktorinis neišmanančių žmonių kerštas arba išsilaisvinimas iš režisierių priespaudos ir atvedė teatrą prie šiandienos situacijos.
Iš tiesų tai buvo kerštas? Ar gali būti tokie motyvai?
Tai savotiškas pasąmoninis kerštas. Ir ką mes turime? Mes turime didžiulį nuosmukį. Ne tik moralinį, etinį, bet ir didžiulį profesinį aktorių nuosmukį.
Pvz., aš atvažiuoju į Kauną ir ką aš matau. Nėra balsų, aktoriai praradę plastiką, išvis praradę profesijos tobulėjimo supratimą. Neplauna dantų, ta prasme, kad nėra kosmetinio pasiruošimo. Tik vienas kitas žmogus taip daro iš būtinybės. Bet didžioji masė - tai klipistai, kažkokie filmų garsintojai, koncertų vedėjai - kas tik nori, tik ne teatro žmonės. Jiems teatras - tai tik priebėga, kur trumpam atbėgi užsiregistruoti. Ir tai yra baisi padėtis. Aš nežinau, ar kam nors visa tai rūpi, skauda dėl to?
Ir tas režisierių cecho pakrikimas, negerbimas savo profesijos, nesusivienijimas, neturėjimas savo kažkokios sąjungos, kuri priverstų daryti įtaką procesams, gerbti padarytą darbą. Viskas yra naudojama, naudojama, naudojama ir atėję į teatrą žmonės gauna absoliučiai ne tą produktą, koks jis buvo sukurtas.
O kas skatina tą neprofesionalumą, jo tokį stiprų lauką? Beje, jūs gi esate pedagogas, Muzikos akademijoje pats rengiate aktorius, režisierius teatrui. Iš tiesų kaip jie žiūri į savo profesiją?
Jauni kol kas yra bejėgiai. Jie mato tą bjaurastį, į kurią eina, bet jie jokios įtakos neturi. Jie yra už borto. Jeigu paima, ačiū Dievui, Oskaras Koršunovas mano baigusį studentą, jis ir įeina į tą teatrą. Bet ten ir teatras kitoks, ir požiūris kitoks. Aš kalbu apie valstybinius teatrus. Ten nėra jokių konkursų, jokių atrankų pastatymui atrankos... Viskas vyksta pagal schemą - yra pažįstami, nepažįstami.
Režisieriau, o jums niekada nekilo mintis, tokia idėja pačiam sukurti savo teatrą?
Na, nemoku aš to padaryti. Aš galiu spektaklį pastatyti, bet aš negaliu surasti patalpų, aš negaliu užsimokėti už jas…
Na, aš manau, tuos dalykus ne tik jūs darytumėte. Juk ir tas pats Oskaras Koršunovas ar Eimuntas Nekrošius kažin ar tuo užsiima…
Jie susirado kažkokių žmonių, kurie jiems padeda. Aš, matyt, ne tas tipas, ne toks žmogus, kuris galėtų nusileisti ar būti festivalinis. Pvz., aš negalėčiau pakęsti, kad man koks nors prodiuseris pradėtų įsakinėti, - čia padaryk tą, aną, čia to nereikia, čia žiūrovas nežiūrės, čia reikia pataikyti į madą ir t.t. Na, negaliu aš toks būti. Man nepriimtina. Aš galvoju, kad tikrasis žiūrovas, ne festivalinis žiūrovas, o tikrasis - ne grietinėlę graibo. Jis nori mąstyti, jis nori apgalvoti savo gyvenimą, o ne kaifuoti nuo kažkokių paviršutiniškų pasidraikymų. Manyje prekės nėra.
O gal tiesiog paprasčiausiai jūsų bijo? Juk tebėra, sakykim, toks jūsų mitas ar įvaizdis, na, kaip konfliktiško žmogaus, menininko, kuris ypatingus reikalavimus kelia ir sau, ir aplinkiniams. Todėl yra tiesiog nepatogus žmogus.
Bet kaip kitaip gyventi? Aš juk nekeliu kokių nors buitinių reikalavimų. Aš nesakau, kad tu toks turi būti ar toks, kad tu turi būti mano meilužė arba kad tu turi būti kažkoks mano ypatingas draugas… Taip, savo pašaukimui aš griežtas. Kūryboje aš neleidžiu sau atostogauti, mano smegenys visąlaik dirba. Ir jei aš matau, kaip karščiuoja žmonės aplink, aš negaliu nekarščiuoti kartu su jais. O jei aš karščiuoju, tai aš noriu skalpeliu pjauti, o ne kažkokiu riebaluotu buku peiliu, tarsi tai man būtų visai nesvarbu. Jei darbą tik bet kaip atstumsi, ten orą judinsi, erdvę užimsi, susilietimo su žiūrovu nebus. Ir man tokios satisfakcijos nereikia. Aš galiu tada eiti žemės darbus dirbti.
Kai keli sau tokius reikalavimus, tai dideli jie būna ir kitiems. Ir jeigu nėra tokių ambicingų žmonių, kurie irgi norėtų susitikti, o ne vaidinti susitikimus, kurie norėtų būti teatre, o ne vaidinti teatrą, tada ir lieki iš tiesų vienas. Na, o kadangi tuščių vietų nebūna, o dirbančių žmonių nėra taip daug, tai dar vienas kitas teatras man vis pasiūlo vieną kitą pastatymą. Bet tie reti mano pastatymai tik sukelia jausmą, kad palieku kažkur, kažkokiam šiukšlyne kažkokį dalyką, kuris nuo manęs jau visiškai nebepriklauso. Aš kaip nupjauta virkštelė. Ir tai yra pats baisiausias dalykas.
Prieš keletą metų viename interviu “Kauno dienai” jūs esate pasakęs ir aš cituoju: “Man teatras - instrumentas, padedantis suvokti savęs įprasminimo vyksmą, begalės klausimų, aiškinimasis drauge su žiūrovais. Suradus atsakymą į vieną klausimą, iškyla dar dešimt naujų, ta erdvė veriasi ir veriasi. Tai atrodo, kad esi įvaldęs savo profesiją, o staiga pajunti, kad viską pradedi iš naujo. Teatras savo esme yra gyvuojantis, reaguojantis į viską, bet reaguojantis ne šoumeniškai, o daug giliau”.
Taigi dabar ir klausiu, jei nepasikeitė jūsų požiūris į teatrą, kokius klausimus gyvenimas kelia jums šiandien, į kuriuos jūs kartu norėtumėte su žiūrovais atsakyti? Nes prie viso to jūsų skepsiško, pesimistiško žvilgsnio į mūsų gyvenimą, vis dėlto statote spektaklius, kurie tampa mūsų kultūros įvykiais.
Skepsis ir liūdesys - tai nėra blogai. Aš juk labai optimistiškas, kadangi nenuleidžiu rankų. Aš dirbu ir aš matau atsiveriančias galimybes ir kažkokią prasmę to darbo.
Bet aš galvoju, kad bet koks išsilaisvinimas arba bet kokia nauja socialinė ar politinė situacija žmogaus esmės nekeičia. Jis turi tuos penkis langus, pro kuriuos žiūri į pasaulį: nosis, burna, ausys, akys, kūnas. Su visa ta savo problematika nuo embriono iki mirties. Ir žiūrėdamas pro tuos langus, matydamas, kaip įeina pro juos iš išorės materija, garsas, kvapas, aistros, visokios kaitos, visi įvykiai, kurie tave bombarduoja, veikia, tu turi sugebėti juos, tuos langus - arba aptemdyti truputį, arba uždengti, arba pridengti, atsiriboti, vienu žodžiu, atlaikyti tą prieštaravimą tarp tos vidinės darnos, kuri yra tau duota, ir to nuolatinio jos ardymo. Tu turi stengtis kaip nors tą darną išsaugoti. Bent minimaliai.
Taigi jei žiūri į gyvenimą iš tokio kampo, tada jokių problemų nėra. Tada iki mirties, netgi mirštant tu gali daryti ką nors arba per save veikti į kitus. Ir yra tas ilgesys turbūt to grožio arba harmonijos. Ir netobulumas, nemokėjimas save matyti, save išrutulioti ir atvesti iki to harmonijos barjero. Tai ir yra, aš manyčiau, pagrindinė teatro medžiaga šiandien.
Dabar teatras yra kaip koks keiksmažodis. Aktorius yra kaip paleistuvis. Kadangi mama traktuoja, kad jei jos dukra eina į teatrą, tai ji jau yra žuvęs žmogus. Vadinasi, dabar yra tokia situacija, kokia buvo anksčiau, kai aktorius buvo laidojamas už šventintos vietos, užribyje, nes jis yra nešvarus. Tai įsivaizduokit, koks turi būti žmogus, kad jis įrodytų, jog jis gali būti prostitutė, gali būti pats paskutinis? Tai kiek jis turi būti švarus, kad per tą purvą galėtų eiti į žiūrovą ir jam daryti injekciją?.. Kaip jis turi būti pasikaustęs, išsilavinęs, moralus, savotiškai doras, įvaldęs profesiją, kad turėtų teisę per purvą byloti ir išlikti švarus?..
Ar sutinkate tokių žmonių dabar savo kely?
Yra jaunų žmonių, yra ir vyresnių. Ir visose profesijose yra. Tiktai kad jie nevertinami, jie yra sunkūs, su jais sunku bendrauti. Kodėl? Todėl kad jiems svarbiau ne nacija, ne tavo lytinis nukrypimas, ne partija, kokiai tu priklausai, o tiesa. Ieškodamas tiesos tu gali klysti, tu konfliktuoji. Ir tai darai ne todėl, kad tu toks “prachvostas” arba kad tu nori konfliktuoti, na, parazitas esi. Konfliktuoji, kadangi ieškai kontakto. Tas europietiškas ar amerikoniškas mandagumas su savo “čyzais”, tuo labas ir sudiev - tai yra ne žmonių bendravimas, tą daryti moka ir gyvuliukai, šunys dabar gatvėse žino, kur žalia, kur neiti, kur gaus valgyti, kur mušt gaus…. Man toks bendravimas nepriimtinas. Todėl aš manau, kad teatro, tikro teatro, darbas yra ne stebinti, ne prizus, premijas gauti, ten kokias nors kryžiaus ar nimfas, o bendravimas. Platoniška sokratiška prigimtis bendrauti ir bendraujant artėti prie tikslo, pajusti tą džiaugsmą, kad esame čia.
Jau, rodos, 17 metų dėstote Muzikos akademijoje būsimiems režisieriams ir aktoriams. Kaip jūs kalbate su tais jaunais žmonėmis, kurie yra pasiryžę versti kalnus teatre, kurie ateina į teatrą jau atmetę tuos visus negatyvius požiūrius į juos ir galbūt draugų pašaipas? Ar jums nesunku jiems pasakyti būtent tokią skaudžią tiesą?
Man nesunku, nes pirmiausia jie supranta, kad to grožio, tirščių kavos ir dūmų šioje profesijoje yra minimalu. O yra gilinimasis, yra, žodžiu, atsakomybė už savo profesiją. Bet vėlgi, tiesą pasakius, jau vienas kitas toks yra, kuris jau iš tikrųjų sąmoningai žino, kas jo laukia. O daugiau ateina žmonės nelaimingi, nuskriausti, nesuprantantys, kad ne “Pagauk kampą” teatras yra. Teatras yra visai kita deginimo sfera, savęs deginimo, savęs aukojimo diena iš dienos. Ir kai jie supranta, pajunta tai, tada juos palieki plaukti. Jie turi plaukti, juose turi atsirasti sąmonė. Aš jų nemokau, aš sudarau aplinkybes. Jie viską patys padaro: ir apsisprendžia, ir pasirenka medžiagą, ir tampa genialiais arba tampa blogais… Jie patys ateina į akistatą su savimi pačiais. Ir čia yra mano metodika, aš joks pedagogas. Nori plaukti - tai šok ir plauk. Na, neleisiu nuskęsti iškart, bet tas jausmas, kad tu nieko nemoki ir tu nieko nežinai, tačiau gali išmokti, tai ir yra turbūt pati didžiausia pedagogika.
Ar daug tokių plaukiančių?
Norinčių yra daug. Bet žmonės labai skirtingi. Aš manau, kad į teatrą šiandien ateina ne tie žmonės, kurie turėtų ateiti. Ir būtent čia yra kultūrinės politikos kaltė, kad kultūra yra kaip keiksmažodis kokiam nors verslininkui arba kokiam nors valdininkui. Jiems nieko nėra baisiau už kultūrą. Tokios nuostatos visuomenėje atbaido jaunus žmones.
Kodėl taip atsitinka? Kodėl taip yra? Juk visi tie valdininkai ir tų partijų atstovai kultūrą stengiasi išskirti kaip tam tikrą prioritetinę jų politikos sritį…
…tai tik žodžiai, vien žodžiai.
…o patys kūrėjai jaučiasi visiškai kitaip?
Ne, aš, pavyzdžiui, nesijaučiu, kad aš esu atstumtas arba aš neturiu darbo, ar aš dar kažko negaliu padaryti. Aš nesijaučiu taip. Aš jaučiu kaip tik priešingai. Aš jaučiu, kad mūsų kultūrininkai yra išdavę savo profesiją, išdavę savo pašaukimą. Jeigu teatrai yra dabar tokie, tai būtent teatro žmonės dėl to yra kalti. Jie neturi jokių ambicijų, jokių etinių kategorijų, supratimo, kad kultūra - tai yra tam tikras laukas, tam tikras aktas, per kurį gali veikti visuomenę.
Na, aš stebėjau, kaip reagavo žmonės, kultūrininkai, mūsų aktoriai, pavyzdžiui, nepriklausomybės atkūrimo laikais. Jų nebuvo! Vienas Kęstutis Genys raudojo, eilėraščius skaitė. Bet krauju skaitė! O kiti tai deklamavo. Ar bent vienas aktorių kolektyvas priėmė kokią nors deramą, kraują atgaivinančią reformą!? Visi stojo piestu prieš naujumą, prieš konkurenciją, prieš konkursą, prieš nebuvimą tokio dirbtino fasadinio Akademinio teatro. Visi buvo prieš. Tai patys labiausiai stabdantys tam tikrą oro atėjimo, kraujo atgaivinimo procesą žmonės. Ir mes patys kalti iš esmės. Mes neturime jokių ambicijų, mes nusileidžiame bet kokiam spaudimui arba norui išgyventi, įtikti kažkam. Ir tas toks susiskaidymas, toks nejutimas savo cecho privalumų…
Na, bet čia yra laiko liga, kadangi taip nedaug laiko mes esame laisvi. Ir noras suartėti vėl vienas su kitu ir profesine, ir visomis kitomis prasmėmis, gal ateis po tam tikro laiko. Pavyzdžiui, Japonijoje aš tą jaučiau. Kad ten yra vertinimas savo darbo vietos, kad ten vertinamos kito žmogaus pastangos. Kad ir kokios jos būtų. Nėra didelių ir mažų. Yra tam tikra vertė. Kada mes prie to prieisim, tai aš nežinau. Bet mums reikia dirbti, mums patiems reikia dirbti.
Gaila, kad to laiko neišlauksi, jį reikia nugyventi.
Neišlauksi. Reikia daug dirbti. Jei tiktai lauksi, tai išvis viską prarasi.
Na, ir pokalbio pabaigoje - dar paklausiu tradiciškai. Ką jūs dabar kuriate? Beje, ar ketinate sugrįžti į kiną?
Būtinai. Kadangi filmas “Vienui vieni” dabar gan neblogai lankomas ir žiūrimas, aš vis tiek noriu padaryti bent keturis filmus iš tos vadinamosios “laisvės kainos serijos”, kurią buvau užsiplanavęs. Siūliau ir Kultūros ministerijai, ir Vyriausybei, kad jie paremtų tą projektą. Deja, jokio atgarsio negavau. Tad vėl bandysime iš naujo prašyti, vėl paraiškas teiksime. Bet kokia bus reakcija, nežinau. Kol kas aš girdžiu oficialiai kalbant, kad čia niekam nereikia, kad čia niekam neįdomu, kad čia yra seniena, negalvokime apie praeitį, galvokime tik apie ateitį ir pan. Manyčiau, tokie galvojimai visiškai nepagrįsti. Aš galvoju, kad kaip tik reikia grįžti į praeitį ir daug ką apmąstyti, nes mūsų istorijoje yra dar daug tokių apmeluotų, neteisingų dalykų. Ir tiesiog mūsų pareiga šiandien yra tas supurvintas vertybes apvalyti ir pasakyti, kad tai buvo vertybė.
O ką darbuojatės teatre?
Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre statau F. Schillerio “Mariją Stiuart”. Čia turėtų būti dar šio sezono premjera. O toliau turbūt dar bus pedagoginis darbas Danijoje. Na, nežinau, kaip susiklostys ryšiai su Japonija…
Ar pavyko ten užmegzti kūrybinius kontaktus?
Taip, manau, kad ir žmogiški, ir kūrybiniai ryšiai ten užsimezgė. Statant spektaklį susicementavo gana įdomus, kūrybiškas aktorių ansamblis. Ir daug ašarų buvo, kai reikėjo skirtis.
